Apie Lietuvos miškų istoriją, jos nuopuolius ir pakilimus mums pasakoja Kauno miškų ir inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas dr. Albinas Tebėra. Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas miškų saugojimo klausimams, daug diskutuojama dėl racionalaus miško išteklių naudojimo. Yra manančių, kad miškų apskritai neturėtume liesti, nes gamtą reikėtų palikti gamtai. Tačiau ar pačiam miškui tai tikrai būtų geriausias sprendimas?
„Anksčiau miškai nebuvo liečiami, tad atsinaujindavo jie tik kilus gaisrams, užpuolus ligoms ar kenkėjams. Ir tų miškų būklė tikrai nebuvo gera. Turėtume suprasti, kad medžių kirtimas teikia ne tik finansinę naudą, bet ir padeda keisti miškų amžiaus struktūrą. Štai suomiai ar švedai kerta 2,5 – 3 procentus nuo medienos išteklių ir tai miškų nealina, o suteikia jiems galimybę plėstis. Mūsų šalyje kertama 1,5 procentų nuo medienos išteklių, o tai yra tik 60 procentų metinio prieaugio. Didelė klaida žodį „saugomas“ suprasti kaip „neliečiamas“, juk jeigu mišką paliksime tik gamtai ir nieko nedarysime, neliks jaunuolynų. Svarbiausia tinkamai valdyti turimus išteklius, žiūrėti į tolimą ateitį ir remtis faktais, o ne emocijomis – tuomet ir perspektyvos bus tikrai optimistiškos” – pastebi dr. Albinas Tebėra.
Skaitykite daugiau:➡ https://bit.ly/3sdN0s0
Lietuvos miško ir žemės savininkų informacija