A. Svitojus: tegu graži Lietuvos kaimo vizija tampa realybe

Šiandien – gegužės 27 d. – Rūmų gimtadienis, o šiais metais net dvigubai jubiliejinis: skaičiuojame 95-erius metus nuo Žemės ūkio rūmų įkūrimo 1926-aisias metais ir drauge švenčiame Rūmų atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje 30-metį.

Šių garbingų sukakčių proga iš visos širdies dėkoju tiems, kurių dėka šiemet minime Rūmų jubiliejų. Dėkoju visiems Rūmų atkūrėjams, 79 įvairių organizacijų atstovams ir šiaip aktyviems žmonėms, kurie 1991 m. gegužės 25 d. dalyvavo LR ŽŪR atkūrimo konferencijoje. Tarp jų buvo ne tik ūkininkai, bet ir valstybės institucijų darbuotojai, žemės ūkio srityje pasižymėję visuomenės veikėjai, politikai, tarnautojai. Prisiminkime visus LR ŽŪR atkūrimo konferencijos dalyvius: Aleksas Akulevičius, Romas Kaunas, Ernestas Alionis, Kazys Strolys, Alvydas Malinauskas, Vidmantas Augulis, Vladas Ambrazaitis, Algimantas Mikelėnas, Vladas Čeikauskas, Arsenijus Nikitinas, Antanas Stancevičius, Rimantas Morkys, Henrikas Martuzevičius, Juozas Valantiejus, Darius Navasaitis, Vytautas Dūda, Violeta Razmaitė, Juozas Šveistys, Feliksas Klupšas, Kazimieras Kaluyna, Kazimieras Pauliukas, Petras Radzevičius, Aloyzas Liaugaudas, Jonas Tarvidas, Vytautas Skaburskis, Jonas Juščius, Vincas Jakubauskas, Irena Jančienė, Marija Baranauskienė, Genovaitė Minderienė, Vytautas Galentas, Vytautas Paulauskas, Stanislava Laučiuvienė, Vaclovas Ramanauskas, Romas Zemeckis, Jonas Baltakis, Marytė Songailienė, Alina Savičienė, Algimantas Čiuderis, Vytautas Žemaitis, Edmundas Samauskas, Eimutis Bobinas, Gintautas Simanavičius, Roma Naujokienė, Adolfas Šleževičius, Vladas Lašas, Mečislovas Treinys, Antanas Sviderskis, Antanas Zimavičius, Kęstutis Bružikas, Vytautas Mašanauskas, Stanislovas Kalvaitis, Vladas Kučinskas, Jonas Sirvydis, Kazimieras Pietaris, Vytautas Kučinskas, Algimantas Vaičiulis, Laimis Jodkonis, Česlovas Jukna, Kristinas Matusevičius, Jurgis Stragis, Donatas Sanikūnas, Leonas Milčius, Petras Lazauskas, Vytautas Kazėnas, Jonas Čiulevičius, Vytenis Neverdauskas, Edvardas Gedvilas, Petras Armalis, Alvydas Baležentis, Klemensas Rimšelis, Joana Vainutienė, Domas Rakštys, Edvardas Raugalas, Antanas Mališauskas, Leonas Ambrazaitis, Edvardas Navickas, Vytautas Jankauskas bei Valentinas Aleksa.

Dėkoju visiems Žemės ūkio rūmų nariams – organizacijoms, kurios prisiglaudė po Rūmų skėčiu, dirba išvien su savo nariais, su žemdirbiais ir kaimo žmonėmis. Labai džiugu, kad visos šios organizacijos ir į jas susibūrę žmonės suprato bendro darbo pranašumus, neužsisklendė savyje ir ryžosi platesnei veiklai. Tik remiami ištikimų narių Rūmai gali sėkmingai veikti. Narių išsakomos nuomonės leidžia Žemės ūkio rūmams suprasti Lietuvos žemdirbių ir kaimo gyventojų poreikius, atskleisti problemas ir drauge rasti jų sprendimų būdus. Bendrose diskusijose gimsta naudingiausios idėjos, išryškėja Lietuvos kaimo žmonių interesai, iškyla ateities vizijos ir surandami keliai joms įgyvendinti. Tik narių dėka Rūmų veikla įgauna prasmę, tampa naudinga ne tik ūkininkams, bet ir visai šaliai. Taigi, dar kartą dėkoju Žemės ūkio rūmų nariams už jų paramą ir palaikymą, už bendrą darbą ir bendro tikslo siekimą.

Per tris dešimtmečius nuo Rūmų įkūrimo Lietuvos žemės ūkis, kaip ir visa šalis, patyrė daug permainų. Išsivaduota iš sovietinės sistemos, atsikratyta ydingos kolūkinės ideologijos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą prisijungta prie Bendrosios žemės ūkio politikos. Reikia pripažinti, jog šis kelias nebuvo lengvas – jame pasitaikė kliūčių ir klaidų, krizių ir sukrėtimų. Vieni sunkumai kilo dėl patirties stokos, pasaulinių ekonomikos tendencijų, kitus sukėlė penkiasdešimt metų negailestingai skiepyta svetima tarybinė tvarka ir atmestinas požiūris į darbą ir nuosavybę. Tačiau Lietuvos kaimas atgimė – prisitaikiusios prie šių laikų atgijo ūkininkavimo tradicijos. Modernėjo žemdirbių sąmonė – atsirado daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, padidėjo domėjimasis mokslo ir technikos naujovėmis. Kaimas lėtai, bet užtikrintai vėl tapo šviesia Lietuvos dalimi, kuri sunkiai dirba, bet daug pasiekia, prisimena praeitį, bet žvelgia į ateitį, išsaugo tradicijas, bet nebijo naujovių. Tai, kad Žemės ūkio rūmai, skatindami žemdirbių savivaldą, vienydami savo narius, prisidėjo prie šių pokyčių, yra geriausia dovana Rūmų jubiliejaus proga.

Žemės ūkio rūmai per trisdešimt atkurtos veiklos metų iš visų jėgų stengėsi skatinti žemės ūkio ir kaimo, o drauge ir pilietinės Lietuvos visuomenės stiprėjimą. Bendraudami su valdžios institucijomis siekėme, kad būtų priimami palankūs žemės ūkiui ir kaimo plėtrai sprendimai, augtų žemės ūkio konkurencingumas, o kartu ir žemdirbių gaunamos pajamos. Rūmai dirbo tam, kad žemės ūkis išliktų kaimo gyvybingumo ramstis, patenkintų vartotojų poreikius, ateities kartoms išsaugotų saugią aplinką. Mes iš visų jėgų stengėmės spartinti kaimo plėtrą, skatinome kuo aktyvesnį kaimo gyventojų dalyvavimą tiek formuojant, tiek įgyvendinant politiką. Tam būtina didinti kaimo žmonių aktyvumą ir ugdyti jų pilietinį sąmoningumą.

Nors pagrindinis Žemės ūkio rūmų darbas vyksta su ūkininkais, kaimo žmonėmis, suprantame, jog kaimas ir miestas nėra ir negali būti atskirti. Miesto gyventojai valgo ūkininkų užaugintą maistą, tuo tarpu ūkininkai naudojasi miesto pramonės vaisiais – ir tai tik paprasčiausias pavyzdys. Kaimo ir miesto sąsajų stiprinimas padeda sujungti visus šalies gyventojus į bendrą visuomenę, leidžia geriau suprasti vieniems kitus. Todėl Žemės ūkio rūmai stengiasi užmegzti ryšius tarp miesto ir kaimo gyventojų. Tikime, kad ryšiai tarp kaimo ir miesto toliau stiprės, augs tarpusavio supratimas ir suvienysime jėgas valstybės labui.

Trumpai apžvelgus praėjusius trisdešimt metų žvilgsnis nukrypsta į ateitį. Žemės ūkio rūmai, jų nariai ir partneriai siekia bendro tikslo – kad Lietuvos kaime būtų gera gyventi, kad ūkis klestėtų, o ūkininkai būtų patenkinti. Šiais sudėtingais laikais, kai pasaulį viena po kitos purto krizės, keičiasi viskas, pradedant klimatu ir baigiant politikos gairėmis, vienintelė galimybė užsitikrinti gerovę yra nepaliaujamas ir atkaklus, bet svarbiausia – bendras – darbas. Norint pasiekti tikslą būtina dirbti drauge. Vieną virbą sulaužyti užtenka menkiausios jėgos, o ryšulį perlaužti sunku net stipriausiems. Tik vieningai ir atkakliai veikdami galėsime pasiekti bendrą ir tokį svarbų tikslą – gražų, klestintį, Lietuvos kaimą. Taigi, garbingų jubiliejų proga Rūmų nariams, žemdirbiams, kaimo gyventojams, socialiniams partneriams ir politikams norėčiau palinkėti susiklausymo ir vienybės, bendradarbiavimo ir sutarimo. Tegu graži Lietuvos kaimo vizija tampa realybe.