Šiandien, gegužės 12 d. Vilniuje vyko performansas prieš paršelių kastravimą be nuskausminimo. Teatralizuotai vaizduojamos „kraujo balos“ sukėlė viešą diskusiją apie gyvūnų gerovę ir kiaulininkystės praktiką. Apie situaciją Lietuvoje kalbamės su Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriumi Algiu Baravyku.
– Kaip vertinate šiandieninį performansą?
Dėl performanso daug komentarų neturime. Tai, ką matėme – teatralizuotas reginys, kuris neatspindi realybės. „Kraujo balos“ neatskleidžia tikrosios procedūros – jei paršeliai kastruojami iki 3 dienų amžiaus, kraujas praktiškai neteka. Tai greita intervencija, žaizdelės užsitraukia per 2–3 paras, komplikacijų beveik nebūna. Paršeliai po procedūros yra gyvybingi, žaidžia, ilsisi ir greitai atsigauna.
– Kokie teisės aktai šiuo metu reglamentuoja kastravimą Lietuvoje?
Kastracija Lietuvoje atliekama laikantis visų ES ir nacionalinių teisės aktų. Pagal ES reglamentą, jei paršeliui daugiau nei 7 dienos, turi būti taikomas nuskausminimas. Lietuvos kiaulių augintojai šio reikalavimo laikosi. Dauguma paršelių kastruojami iki 3 dienų amžiaus, kai procedūra dar nėra reguliuojama kaip privalomai skausmo malšinanti.
– Kodėl vis dar praktikuojama kastracija? Ar yra alternatyvų?
Vyriškos lyties paršeliai kastruojami tam, kad subrendus išvengtume kuilio kvapo mėsoje. Kastruoti paršeliai – tai rinkos poreikis, nes skerdyklos nekastruotų kuiliukų nesuperka. Kvapas, atsirandantis dėl androstenono, skatolo ar indolo, žmonėms yra nemalonus. Kai kada jis juntamas stipriai, kai kada vos, bet vartotojai reaguoja jautriai. Alternatyva būtų medikamentinis kastravimas – imunovakcina. Technikos ir žinių ūkiams netrūksta, tačiau šis būdas nepriimtinas vartotojams, todėl jis neprigijo.
– Ar palaikytumėte idėją, kad būtų atsisakyta kastravimo be nuskausminimo?
Reikėtų kalbėti apie visos ES lygmens sprendimą, o ne pavienius pasisakymus ar išpuolius. Šiuo metu nėra vieningo nuskausminimo ar kastracijos protokolo ES mastu. Veterinarai gali taikyti įvairius nuskausminimo būdus, tačiau kiekvienas jų turi savų trūkumų – dėl poveikio gyvūnų gerovei, mėsos kokybei ar net žmonių sveikatai. Todėl sprendimo kol kas nėra.
– Kaip vertinate visuomeninių organizacijų, tokių kaip VŠĮ „Tušti narvai“, veiksmus?
Organizacijos kelia svarbius klausimus, bet jų sprendimo būdas dažnai yra konfrontacinis. Mes norėtume konstruktyvaus dialogo, kur sprendimai būtų grįsti mokslo įrodymais ir bendrais principais. Klausimą dėl kastracijos turėtų spręsti visa ES bendrai, o ne atskiros šalys ar pavieniai ūkiai. Kalbant apie jų skelbiamą apklausą, kur teigiama, kad 77 % vartotojų pasisako už kastravimą su nuskausminimu – mes negalime patikrinti, ar tai išties patikimai atliktas tyrimas. Tokie skaičiai gali būti manipuliaciniai.
– Ar Lietuvoje svarstoma galimybė iš viso atsisakyti kastracijos?
Kai kurie ūkiai apie tai mąsto, tačiau kol nėra bendro sutarimo visoje tiekimo grandinėje – nuo gamintojų iki perdirbėjų ir vartotojų – šis kelias sudėtingas. Bet stebime, kaip tai vystosi kitose šalyse, ir mokomės. Reikalingas mokslinis pagrindas, vieningas ES požiūris ir sprendimų priėmimas per partnerystę, o ne per spaudimą.