Naujienos

Ar galime padėti Ukrainos ūkininkams dėl pieno perdirbimo vietoje?

Socialiniuose tinkluose pasirodė informacija, kad Ukrainos ūkininkai, ypač didelėse, pieno fermose dėl benzino, elektros trūkumo ir sugriovimų pieną pila į mėšlides. Nutrūko pieno produktų tiekimo grandinės tarp ūkio, perdirbėjų ir prekybininkų. Sūrininkų namai ir asociacija „Vival Sol“, Литовско-украинская ассоциация „Осередок сировара” kovo 7 d. kvietė pasikalbėti ukrainiečius sūrininkus apie situaciją jų ūkiuose.

Diskusijoje dalyvavo Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

Buvo keliami klausimai – kaip galime padėti dėl pieno perdirbimo vietoje, kaip pieną perdirbti vietoje su minimaliais energetiniais ištekliais esant elektros ir logistikos sutrikimams?

Karvės ir ožkos kiekvieną dieną duoda pieną, jas reikia melžti, o pieną reikia perdirbti, pieno produktus vežti vartotojams, namų ūkiams, ligoninėms ir kariams. Karui sugriovus infrastruktūrą, išjungus elektrą ir vandenį labai svarbu operatyviai persiorientuoti, kad nenutrūktų gamybos, perdirbimo, pristatymo grandys, palaikyti maisto tiekimo grandinę.

Iki karo Ukrainoje ūkininkai dalį pieno patys perdirbdavo, o dalį veždavo į pieno perdirbimo įmones. Karo metu negalint pervežti arba užsidarius pieno perdirbimo įmonėms, ūkininkai patys turi spręsti perdirbimo ir pristatymo vartotojams klausimus. Pašarų kiekį gyvuliams ūkininkai sumažino du kartus, primelžto pieno kiekis taip pat sumažėjo, tačiau yra pavasaris, didžioji dauguma ožkų ir karvių po apsiveršiavimo, pieno daug. Perdirbimo apimtys išaugo 7 kartus, turi gaminti paprastus, kasdien vartojamus produktus. Pavyzdžiui vienas nedidelis ūkis – sūrinė aptarnauja 10-ies kaimų gyventojus. Pienovežiai veža šviežią pieną tiesiogiai gyventojams, jį pilsto į gyventojų atsinešamus indus, nes trūksta taros. Nėra pieno butelių, dėžučių varškei.

Ukrainos sūrininkų siekis yra kaip galima daugiau pieno perdirbti ūkyje į jogurtą ar kefyrą, kurie gali stovėti 2 savaites. Pastarieji produktai ir šviežias pienas daugiau tinka gyventojams, tuo tarpu armijai reikia labiau kaloringo maisto, sutirštinto pieno. Jam pagaminti reikia ir cukraus, kurio arti nėra. Ūkiuose perdirbtus produktus siekiama parduoti už savikainą, kad užtektų padengti kuro, energijos ir darbo užmokesčio kaštus.  Kol kas dar yra ir fermentinių sūrių atsargos. Didelius pieno kiekius primelžiantys ūkiai stengiasi vežti šviežią pieną namų ūkiams, kurie perka po 20-30 litrų ir persidirba patys savo namuose. Mėsinės gyvulininkystės ūkiai skerdžia gyvulius, perdirba kol yra elektros energija. Į prekybos centrus pristatyti maisto produktus gana sudėtinga, yra mėsos produktų, tačiau trūksta miltų, kruopų, nes gyventojai greitai šiuos produktus išpirko, o naujų pristatyti nelabai yra galimybių. Taip pat susirūpinta sėjos darbais. Nevisi ūkininkai turi kuro, sėklos, trąšų.

Smulkūs Lietuvos sūrių gamintojai taip pat sprendžia klausimus kaip sumažinti  energetinius išteklius, kokias technologijas taikyti, kad pieno produktai ilgiau, be šaldytuvų galėtų stovėti. Lietuvos sūrininkai pasidalijo savo patirtimi, pasiūlė taikyti savo išbandytas technologijas. Gaminti Fetos bulgariško tipo ir Fetos graikiško tipo sūrius, kuriuos galima transportuoti kibiruose natūraliose išrūgose, džiovintus sūrius, lydytą sviestą, sutirštintą karamelinį pieną. Pasitarimo metu sūrininkas Valdas Kavaliauskas trumpai pristatė Fetos sūrių gamybą, pažymėjo, kad jie  saugomi natūraliose išrūgose, kurios puikiai tinka sriubai užrūgštinti ar šiaip atsigerti. Gamybos serija – 24 valandas rauginama, išpilstoma į formeles, sudedama į indelį su natūraliomis išrūgomis.

Pasitarimo metu supratome, kad reikia trumpalaikių ir ilgalaikių sprendimų, mažiems, vidutiniams ir stambiems ūkiams. Reikia technologinių, sūrio fermento įsigijimo, mažos pieno perdirbimo įrangos sprendimų. Ukrainiečiai sūrininkai nuolat kartojo, kad geriausia konsultacijas būtų pateikti video forma, kuriuos galima būtų stebėti, greitai mokytis. Buvo sutarta sukurti trumpus video kaip pagaminti Fetos, karamelizuotus, džiovinimui skirtus sūrius ir lydytą sviestą. Pasidžiaugta, kad bus galima panaudoti Erasmus+ projekto vaizdo filmukų kūrimo išmaniuoju telefonu patirtis. Sutarta palaikyti nuolatinį ryšį su sūrininkais, išanalizuoti aprūpinimo sūrio fermentu galimybes, plėsti tinklą.

Man, kaip mokslininkei, visada paraleliai sukosi mintys, o kaip yra Lietuvoje. Supratau, kad labai svarbu decentralizacija, trumpųjų maisto tiekimo grandinių ir vietos maisto sistemos išsivystymo lygis. Mūsų atveju taip pat centralizuotas perdirbimas, vidutiniai ir stambūs ūkiai mažai perdirba savo užaugintos produkcijos, dominuoja ilgos maisto tiekimo grandinės, o vietiniai pajėgumai nėra pakankamai išvystyti. Labai trūksta tolygiai pasiskirsčiusių perdirbimo įmonių, gamybos ir prekybos vietoje. Siekiant stiprinti ūkių ir maisto produktų gamybos įmonių, maisto tiekimo grandinės atsparumą reikalingas lankstumas, žinios, gebėjimai, kaip galima greitai organizuoti bent pirminį perdirbimą. Svarbios visaapimančios iniciatyvos ir kooperuoti veiksmai.

TEGYVUOJA UKRAINOS SŪRININKAI!

X