DĖMESIO! Kovo 7 d. 12 val. spaudos konferencija su tiesiogine transliacija dėl fermų naikinimo politikos

2023 m. kovo 7 d. 12 val. BNS spaudos konferencijų salėje vyks spaudos konferencija „Lietuvos žemės ūkis nesupranta fermų naikinimo politikos”, kuri tiesiogiai bus transliuojama Žemės ūkio rūmų socialinio tinklo Facebook paskyroje. Kviečiame prisijungti! https://www.facebook.com/zemesukiorumai

Spaudos konferencijoje bus aptariami šie klausimai:

  • Kuo remiasi LR Seimas ir Vyriausybė ruošdami beprecedentį visos verslo šakos draudimą Lietuvoje?
  • Kuo skiriasi situacija Lietuvoje nuo kitų šalių, uždraudusių šią veiklą?
  • Kiek svarbūs Vyriausybei gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos klausimai?
  • Naujausios visuomenės nuomonės apklausos pristatymas (šaltinis: Vilmorus).
  • Kokia reali kailinių žvėrelių auginimo socioekonominė vertė regionams?
  • Kiek Lietuvai gali kainuoti fizinis fermų sunaikinimas?

Spaudos konferencijoje dalyvaus:

Algis Baravykas, LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas

Marius Dubnikovas, ekonomistas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas

Česlovas Tallat-Kelpša,  ŽŪR organizacijos – Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas

 

Kaip ir kodėl viešas žemės ūkio šakos juodinimas tapo normaliu reiškiniu? 

Šiuo metu daug kalbama apie draudimą auginti kailinius žvėrelius, tačiau sprendimų priėmėjai – LR Žemės ūkio ministras, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės ir Seimo nariai – vengia nuvykti į auginimo ūkius, tiesiai kalbėtis su ūkininkais. Kodėl? Galimai todėl, kad bijo VšĮ ,,Tušti narvai“ puolimo ir juodinimo per socialinius tinklus.

Stebime, kaip formuojamas išankstinis nuosprendis stipriai žemės ūkio šakai už jos akių –  nepamatant ir neišklausant. VšĮ ,,Tušti narvai“ taip pat vengia atvirų susitikimų ir diskusijų su ūkininkais. Jie siekia verslo šaką uždaryti Lietuvos politikų rankomis, o ne įtikindami pirkėjus rinktis alternatyvius produktus. Nei religija, nei Europos Sąjungos teisės aktai nedraudžia laikyti kailinius žvėrelius.

Viešai teigiama, kad pagrindinis motyvas uždrausti kailinių žvėrelių auginimą Lietuvoje – etika. Teigiama, kad neetiška laikyti ir žudyti žvėrelius vien dėl kailio, todėl reikia uždrausti kailinių žvėrelių auginimą. Vadinasi, jei gyvūnas laikomas ne vien dėl kailio, bet ir dėl mėsos, pieno, kiaušinių ir kt., tuomet laikyti ir žudyti yra etiška. Tačiau kokiu tikslu žudomas gyvūnas žino tik žmogus, gyvūnai to nežino. Nuo to, kad gyvūnas paskerdžiamas skerdykloje dėl mėsos, gyvūnui mirti nėra paprasčiau.  ,,Tuščių narvų“ siekis yra išlaisvinti visus gyvūnus, tačiau susiduriama su visuomenės palaikymo trūkumu. Todėl pirmuoju taikiniu pasirinkti kailinių žvėrelių augintojai, po jų seks kiti ūkiniai gyvūnai – kiaulės, vištos, galvijai, tačiau teisniai keliai jau bus praminti. Kadangi kailio dėvėjimas nėra visos visuomenės prioritetas, bandoma jį atskirti, demonizuoti, aktyviais tam tikros grupės žmonių veiksmais išstumti šią šaką į moralinį užribį ir tuo pačiu atimti teisę į teisingą patirtų nuostolių dėl visos šakos uždraudimo atlyginimą. Kalbėti apie teisingą atlyginimą yra vengiama, nes tokiu atveju iškylą klausimas – o kodėl visuomenė turi atlyginti tokią milžinišką nuostolių sumą? Tokiu atveju palaikančiųjų minia pradėtų galvoti realiai apie sumas, kurias būtų galima panaudoti kitiems tikslams (žmonių gydymas, krašto gynyba, mokytojų atlyginimai, ugniagesių atlyginimai, pensijos ir pan.).

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio viešas komentaras apie tai, kad šis verslas yra palyginti mažas ir jo uždarymas šalies mastu nesudarys jokio poveikio labai diskutuotinas. Lietuvoje yra daug verslų, kurie yra mažesni už kailinių žvėrelių auginimą ir kurių uždarymas taip pat nesudarytų jokio pavojaus Lietuvos ekonomikai. Net ir abejotinų startuolių N. Mačiulis nekritikuoja ir uždaryti nesiūlo. Juk būtent diversifikuota veikla leidžia Lietuvai išgyventi ekonomines krizes. Jei N. Mačiulis kalba kaip ekonomistas, kodėl jis nevertina šios šakos ekonominių rodiklių ir potencialo, o kalba apie etiką? Jam atrodo, kad tai ,,nemaloni ekonomikos dalis“, kurią reikėtų ,,išstumti iš mūsų gyvenimo“. Galbūt, kaip bankininkui, jam derėtų pakomentuoti, ar yra moralu imti aukštas palūkanas iš paskolas pasiėmusių klientų? Ar moralu nesumokėti tikrosios kainos legaliai dirbančiam verslininkui už įstatymu sunaikinamą jo verslą?

Kada susiformavo negatyvus požiūris į kailinių žvėrelių auginimą ? Mūsų protėviai neturėjo sintetinių rūbų, todėl kad nesušaltų, apsirengimui naudojo ir kailį. Kuo švelnesnis kailis – tuo prabangesnis rūbas. Kailinių žvėrelių auginimas yra sena Lietuvos tradicija, šiuo metu ji yra žiedinės ekonomikos dalis, lyginant su kalnais sintetinių greitosios mados drabužių, jos nereikia gėdytis, o priešingai –didžiuotis ir stengtis išlaikyti.

Tam tikrai grupei asmenų atrodo, kad neetiška laikyti kailinius žvėrelius. Jie turi teisę apie tai kalbėti ir kviesti žmones nedėvėti kailių ar odos. Tokiu būdu pati rinka reguliuotų kailių paklausą. Nesant paklausos nebūtų ir auginimo. Augintojai nesiekia uždrausti organizacijos ,,Tušti narvai“. Tačiau organizacija siekia ne pakeisti vartotojų pasirinkimą, tačiau sunaikinti tokį pasirinkimą. Už šio pasirinkimo galimybės sunaikinimą gali tekti patiems ir sumokėti. Ar tai naudinga vartotojui ? Ne.

Siekdami etinių tikslų, ,,Tušti narvai“ pasitelkia neetiškas priemones:

  • Bandymai įtikinti visuomenę ir politikus, kad kailiniai žvėreliai laikomi žiauriomis sąlgomis.  Kadangi kailinė žvėrininkystė yra žemės ūkio šaka, jos kaip normalaus amato mokyta Lietuvos veterinarijos akademijoje, tai buvo studentams dėstoma disciplina, kuri savo principais nedaug skiriasi nuo kitų gyvūnų auginimo mokslo. Gyvulininkystėje pasitaiko susižeidimų, ligų, apsigimimų ir kt. nuostolius nešančių dalykų, kurių gyvulių augintojai stengiasi išvengti. Tai – gyvulių auginimo mokslas ir menas.

,,Tušti narvai“  pateikia mažus fragmentus, kurie skirti šokiruoti visuomenę. Parodžius vieną nugaišusį ar sužeistą gyvūną nerodant šalia augančių keliasdešimties tūkstančių sveikų, pareiškiama, kad visi  gyvūnai laikomi žiauriomis sąlygomis. Nors taip iš tiesų nėra. Siekiantieji etikos to neturėtų daryti. Meluoti arba hiperbolizuoti dalykus, sudarant klaidingą problemos suvokimą visuomenei, manipuliuojant žmonių jausmais yra neetiška. Etiška kalbėti tikrais faktais, remtis statistika.

  • Bandymai įrodyti, kad gyvūnai nužudomi žiauriai.  Palyginus su tuo, kaip žudomi stambūs žemės ūkio gyvūnai – galvijai, kiaulės, avys ar arkliai, audinių žudymas yra paprastesnis ir atrodo gerokai švelniau. O jei palygintume, kaip paukščius ir gyvulius tradiciniais būdais (kirviais, durklais, plaktukais ir pan.) žudo kaimo gyventojai, kurie juos žudo tradiciniais būdais, tai audinės užmigdymas atrodytų visiškai nekaltai.
  • Bandymas demonizuoti audinių laikytojus prekybos su Rusija korta neturėtų būti laikomas etiš Tai vėlgi yra bandymas ,,iš musės padaryti dramblį“. Triukšmingai paskelbta, kad prekyba kailiais su Rusija išaugo. Paaiškėjo, kad 2022 metais į Rusiją Lietuvos augintojai neišvežė nei vieno žaliavinio kailio, o tie statistikoje esantys nedideli kiekiai perdirbto kailio neturi nieko bendra su ūkininkais. Neetiška gėdinti žmones už tai, ko jie nepadarė ir net neketino daryti.
  • Nenorima kompensuoti nusavinamo turto vertės, kad visuomenė nepradėtų prieštarauti žvėrelių auginimo draudimui. Kailinių gyvūnų auginimas iki šiol yra legalus, kurį norima drausti dėl neva aukštesnės etikos standarto. Tačiau derėtų laikytis etikos augintojų atžvilgiu ir teisingai atlyginti už nusavinamą turtą. Turtas yra ne tik sunaikintos audinės, fermų įranga, kailių perdirbimo įranga ir kita, tačiau ir visą gyvenimą turėtos profesijos (amato) atėmimas, turto atėmimas iš paveldėtojų. Teigti, kad visa tai jau atsipirko, neteisinga, nes ketinama atimti daugelio metų investicijas, ryšius, specifines profesines žinias, sukauptą patirtį. Bandoma demonizuoti kailinių žvėrelių augintojus, primesti jiems ,,žudikų“ etiketę, išstumti į visuomenės užribį ir šituo prisidengus,  neatlyginti už nusavintą turtą. Tačiau pamirštama ar nutylima, kad teisinėje visuomenėje išlieka galimybė kailinių žvėrelių augintojams įsivertinti turtą ir prisiteisti jo vertę iš valstybė

Kailinių žvėrelių auginimo nepalaiko tik labai maža dalis visuomenės. Ji aktyvi, todėl matoma. Didžioji dalis visuomenės yra pasyvi šiuo klausimu, o ženkli dalis dėl ekonominių priežasčių palaiko kailinių žvėrelių auginimą ir produkcijos eksportą.  Ar etiška reikalauti, kad už ,,Tuščių narvų“ iniciatyvą uždaryti legalų verslą turėtų kompensuoti ir ta visuomenės dalis, kuriai ši veikla netrukdo?

Jei būtų einama etišku keliu, turėtų būti pripažinta, kad iki šiol Lietuvoje buvusi legali kailinių žvėrelių auginimo veikla yra įstatymu uždraudžiama, siekiant vienos asmenų grupės etinių standartų, bei pripažinta, kad dėl to veiklos vykdytojų patirtis, žinios ir turtas tampa bevertis, nes kitur jo nepanaudosi. Turi būti pripažinta, kad už nusavinamo turto praradimą/nusavinimą turėtų būti moralu sumokėti tikrąją vertę, kurią iš tiesų praranda šios veiklos vykdytojai. Tokiu atveju ir verslas turėtų už ką persiorientuoti ir valstybė neprarastų solidumo.

Algis Baravykas, LR ŽŪR vicepirmininkas

 

 

 

 

 

 

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininko Česlovo Tallat-Kelpšos PRANEŠIMAS