„Jeigu nenorite įgyti priklausomybės – nepirkite šios duonos,“ – pajuokaudamas man sako eilėje prie Nerijaus Kriaučiūno iš Ukmergės rajono, duonos laukiantis pirkėjas. Ragaišiai, kepta ruginė duona, dar pyragai su razinomis ir be cukraus garuoja iš dėžių. Ūkininkų turgelyje prie Kauno pilies pirkėjai specialiai ateina tikros, neseniai iš duonkepės krosnies ištrauktos duonos ir žino, jog Nerijų iš Mikėnų kaimo ras toje pačioje vietoje, kuris čia prekiauja nuo pat turgelio įsikūrimo – daugiau nei 8-erius metus.
Nerijau, akivaizdu, jog turite didelį klientų ratą, iš kur apie Jus sužino? Nematau nei lipdukų ant automobilio, nei plakatų, nei, pagaliau, prekės ženklo ant produkto pakuotės – tiek daug yra marketingo galimybių produktų pardavimams – tai iš kur ta nesibaigianti eilė?
Tiesą sakant, į reklamą niekada neinvestavau, nes per 17 veiklos metų susikaupė lojalių pirkėjų ratas. Matote, visi ateina su šypsena ir jau žinodami, duonos ar ragaišio norės. Ketvirtadieniais prekiauju „Tymo“ turgelyje, šeštadieniais – turgelyje prie Kauno pilies. Labai retai, galbūt blogu oru, grįžtu į Ukmergę su dalimi neparduotos produkcijos, tačiau dažniausiai važiuoju namo tuščiomis dėžėmis. Galiausiai patys turgelių prekybininkai ateina pas mane nusipirkti duonos artimiausiai savaitei. Taigi, kiek pats galiu pagaminti produkcijos, pardavimams reklamos nereikia.
Jūsų kepama duona – sertifikuota tautinio paveldo ženklu – ar išnaudojate šį savo pranašumą?
Buvau vienas pirmųjų Lietuvoje sertifikuotų amatininkų, kepantis duoną pagal tautinio paveldo reikalavimus. Duoną kepu iš savo užaugintų rugių miltų pagal senuosius močiutės receptus, todėl juose nėra nei cukraus, nei kokių pridėtinių kildinančių medžiagų. Duona kildinama natūraliu raugu mediniuose kubiluose, minkoma rankomis ir kepama malkomis iškūrentoje krosnyje.
Niekada nesinaudojau tautinio paveldo ženklais kaip papildoma reklama. Šiandien sertifikuotų duonos kepėjų jau labai daug, įvairiausios įmonės pagamina vieną ar du tautinio paveldo duonos receptus ir prekiauja itin plačia produkcija po tautinio paveldo vėliava. Aš asmeniškai siekiu autentiškumo, tradiciškumo, patys žmonės žino, jog viską gaminu rankomis ir kepu pečiuje – tokio įrodymo man pakanka. Kita vertus, norėtųsi valstybės lygmeniu skirti daugiau prioriteto šiam klausimui, pavyzdžiui, Kaziuko mugėje nebeprekiauju, nes tiesiog negaliu įpirkti geros vietos. Taip pat nesinori būti suplakamam su kitais tautinio paveldo duonos kepėjais vienoje vietoje.
Kuo Jums ypatingas duonos kepimo procesas?
Procesas sunkus, imlus laikui, monotoniškas, bet rezultatas labai džiugina, ypač kai gauni grįžtamąjį ryšį. Draugiškas kontaktas, pokalbiai su pirkėjais – man yra viena maloniausių proceso dalių ir atsipalaidavimo būdų. Nevengiu ir nepatogių klausimų ar kritikos. Kadangi duonos kepimo procesas nėra mechanizuotas, ne visada gaunasi viskas nuostabiai ir vienodai. Iš vieno lauko grūdai – vienoks rezultatas, iš kito – kitoks. Ar miltai labiau brinksta, ar skysta – čia ilgas duonos tešlos pažinimo procesas, o pakeitus grūdus jį „pagauti“ kartais sudėtinga net patyrusiam duonos kepėjui. Todėl aš visada teikiu prioritetą savo užaugintiems grūdams, kuriuos gerai pažįstu. Pavyzdžiui, vieni sudėtingiausių metų buvo 2017-ieji, kai po 20 cm vandens sluoksniu nuskendo pusė mano derliaus. Pirmiausiai sunku buvo rasti ekologinį ūkį, kaip miltų tiekėją mano kepamai duonai, taip pat kiekvieną kartą iš naujo perprasti grūdą.
Ar įmanoma pragyventi iš duonos kepimo?
Pragyventi tikrai įmanoma, tačiau ši veikla be žemės ūkio greičiausiai nepavyktų. Šiuo metu turiu 49 ha žemės, todėl esu smulkus ūkininkas. Vienas dirbu visus darbus: auginu grūdus, avis, mėžiu ir tręšiu žemę. Kadangi manau, jog ekologinis ūkis turi būti mišrus, pradėjau auginti avis, naminius paukščius. Daugelis galvoja, kad reikia koncentruotis į vieną dalyką, bet smulkiam ūkiui išgyventi reikalingos kelios veiklos, kurios viena kitą papildo. Beveik visus užaugintus rugius ir kviečius sunaudoju duonai, pyragams, ragaišiams kepti, visus kitus grūdus – pašarams ir lesalams. Avių mėšlas naudojamas ekologinio ūkio laukams tręšti.
Aviena– nišinis produktas. Kokios naudos iš to turite?
Turiu nemažą šeimą, reikėjo galvoti iš kur gauti kokybiškos mėsos savo poreikiams. Tačiau kaip parodė praktika, vis daugiau žmonių ieško tokios ekologiškos mėsos ir poreikis stipriai auga, todėl netolimoje ateityje planuoju pasistatyti skerdyklą ir nedideliais kiekiais pardavinėti avieną/ėrieną. Kai kam ši veikla nėra pasiteisinusi, žinoma, tai nišinis produktas, tačiau aš auginu ne pramonines veisles, o Romanovo veislės švelniakailes, kurių skonis geras, nėra per riebios. Šiuo metu auginu apie 100 šios veislės avių.
Žinau, jog duonos kepimo amatą paveldėjote iš močiutės? Kaip manote, ar pavyks perduoti šią tradiciją sekančioms kartoms?
Su žmona auginam tris berniukus. Net neįsivaizduoju, ar kuris norėtų kada nors kepti duoną. Būdamas tokio amžiaus, taip pat negalvojau, kad norėčiau perimti tokį amatą. Kokiais keliais jie pasuks – neaišku, vyriausiasis jau svarsto, kokias kryptis pasirinkti. Tuo tarpu kepti duoną aukštojo mokslo nereikia, svarbiausias dalykas yra noras. Tačiau labai norėčiau, kad vienas iš sūnų perimtų šeimos amatą.
Jeigu būtų galimybė plėstis, tarkime atidaryti parduotuvėlę, tiekti kokiam dideliam prekybos centrui duoną, ar fiziškai būtų įmanoma? O gal kada gavote panašių pasiūlymų?
Pasiūlymų buvo, tačiau juos vertinu skeptiškai, ir dažnai ne dėl savęs, o dėl mano produkto galutinio vartotojo. Tarpininkai nori uždirbti daugiau nei gamintojas, o galutiniam vartotojui prekė pabrangsta 100 proc. Taip pat norint didinti pajėgumus, reikalinga kita kepykla, nes manojoje gali apsisukti vos vienas žmogus. Taigi, naujas pastatas, nauja erdvė reikalautų daug investicijų. Žinoma, plėstis norėtųsi visada su siekiamybe, kad nebūtų prarastas autentiškumas mechanizuojant tam tikrus procesus, nes šiuo metu mano duona minkoma rankomis, taip pat turėtų išlikti kepimas malkomis kūrenamoje krosnyje. Kažkada galvojau, kad labai noriu investuoti į plėtrą, bet dabartinė situacija labai nestabili. Jeigu valstybės lygmeniu atsiras pokyčių, parama ekologiniams ūkiams, įskaitant uždarbius darbuotojams, mokesčius, tikrai svarstysiu galimybes. Kol kas, kol tų pokyčių nematyti, sunku rizikuoti savo šeimos finansine ateitimi.
Duoną kepate labai daug metų, ar keičiasi lietuvių skonis?
Negalėčiau kalbėti bendrai, tačiau galiu pasakyti, kaip keičiasi mano pirkėjas. Yra tendencija, jog žmonės vis labiau nori atsisakyti cukraus. Dabartinė mano produkcija yra be cukraus. Anksčiau kepiau pyragą su cukrumi, bet dėl klientų pageidavimų teko jo atsisakyti, ir man tai nebuvo problema. Lojalus pirkėjas ateina pas mane, nes žino, kokį produktą jis gaus. Žinoma, tautinio paveldo duona neturi būti pasaldinta, nekepu duonos su sėklomis arba riešutais. Noriu likti prie to tradicinio kepinio. Visa, kas geriausia, jau sugalvota. Ko pagal senuosius receptus galima įdėti – tai kmynų. Visgi aš pats nelabai mėgstu, bet iki šiol buvo tik vienas žmogus, kuris paprašė duonos su kmynais.
2019 metais Lietuvoje vyko tarptautinis projektas „Taikos duona”, kurį organizavo Žemės ūkio rūmai ir net 12 šalių užsienio delegacijoms buvo įteikta būtent Jūsų kepta duona. Simboliška, bet būtent Jūsų kepta duona buvo pašventinta ir perduota užsienio ministrams ir žemdirbių savivaldos lyderiams. Taigi tapote Lietuvoje kepamos duonos ambasadoriumi.
Tai labai smagu, kad Žemės ūkio rūmai pasirinko mane ir mano gaminamą duoną. Man tai didelis įvertinimas. Kai kažkas tavęs ieško, tenka reprezentuoti šalį – tai didžiulė paskata daryti tai, ką darai, ir investuoti toliau. Teko ne kartą pristatyti savo kepamą duoną užsieniečiams, o mano kepama duona tikrai nukeliavo į daugybę pasaulio šalių. Niekada savęs nereklamavau ir savęs niekam nesiūliau, tiesiog mane patį suranda – matyt sklinda kažkokia logiškai nepaaiškinama energija. Štai mano duonos receptas pateko ir į vienos lenkų rašytojos knygą. Man tai didelė garbė. Į mano organizuotas edukacijas buvo atvažiavę du japonai fotografai iš Prancūzijos bei vyriausioji žurnalo redaktorė, kuri su didele pagarba domėjosi mūsų tautinio paveldo duonos kepimo ritualu. Buvo atvažiavę ir anglai, ir prancūzai, ir vokiečiai, ir netgi australas lietuvis, kuris mokėsi pas mane amato ir pats kepa Australijoje lietuvišką duoną. Jeigu būtų galimybė, mielai atidaryčiau su kuo nors drauge duonos kepyklėlę užsienyje, tik vienas to niekaip nepadaryčiau. O savo žiniomis ir patirtimi man patinka dalintis.
Ar edukacijos dar viena papildoma veikla šalia ūkininkavimo ir duonos kepimo?
Šiuo metu edukacijų nevykdau, nes fiziškai neturiu laiko. Reikėtų papildomo žmogaus, bet svarbiausia, atnaujinti sodybos infrastruktūrą, pačią kepyklą. Aš labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje pavyks šią veiklą atkurti. Nors iš šios veiklos man didelės finansinės naudos nėra, norisi pasidalinti savo žiniomis su kitais, puoselėti tautiškumą, senąsias tradicijas, pasakoti apie kaimą ir ankstesnį gyvenimą kaime. Galėčiau ne tik kepti duoną, bet ir gaminti senovinius patiekalus, pavyzdžiui, mano močiutės bulvinį patiekalą – „tarkavotą košę“, kepamą specialiame puode krosnyje, bei daug kitų patiekalų. Kai dalini energiją tokiems dalykams, kartais ji grįžta su kaupu.
Kas Jus labiausiai motyvuoja ūkininkauti, kepti duoną?
Nuo vaikystės norėjau dirbti sau. Dabar manau, kad neblogai išvysčiau savo tikslą. Man patinka, ką aš darau, kad galiu uždirbti iš savo veiklos ir neturėti darbdavio, kuris nurodinėja, kartais išsilieja, kai yra ne tos nuotaikos. Žinoma, prieš tai teko padirbėti ir barmenu, ir saugos tarnyboj, tačiau neradau man patinkančios veiklos. Ir vis dėlto, daugiausiai žmonių pažinau vykdydamas šią veiklą, pavyzdžiui, alpinistas Vladas Vitkauskas buvo atvažiavęs į sodybą, kai buvo mūsų organizuojamas edukacinis renginys, taip pat ir restorano savininkas, pas kurį kažkada dirbau, pirko duoną pas mane. Malonu, kai žmogus, apvažinėjęs visą pasaulį, atvažiuoja į Vilniaus turgelį nusipirkti duonos – man tai didelė motyvacija, tai „suteikia sparnus“.