ŽUR Naujienos

Kaimynai lenkai turi įdomių pienininkystės praktikos pavyzdžių

„Kelionės praturtina. Pamatai, kaip kitur ūkiai gyvena“, – sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos (LŽŪKA) „Kooperacijos kelias“ vadovas bei šios asociacijos nario, kooperatyvo „Pieno gėlė“, vadovas Jonas Kuzminskas. Kartu su kooperatyvo „Eko tikslas“ direktoriumi Mindaugu Petkevičiumi jie mielai pasidalijo įspūdžiais apie įdomias lenkų pienininkų patirtis, kuriomis domėjosi lankydamiesi Didžiosios Lenkijos vaivadijoje.

Tai ne pirma tokia kelionė domintis geraisiais pienininkų pavyzdžiais. Juos rasti padeda VDU Žemės ūkio akademijos prof. Jan Žukovskis, bendradarbiaujantis su Gdansko universitetu. Svečius iš Lietuvos priėmė ir lydėjo vaivadijoje veikianti privati žemės ūkio konsultavimo tarnyba „Agro Integracja”.

Aplankyti trys labai skirtingi objektai: „Seronada Farm“ Babkovicuose (Babkowice), Jaceko Kalako pienininkystės ūkis Gorzupijoje (Gorzupia) bei Jarocino regiono pieno kooperatyvas „OCM Jarocin“.

Šeimos sūrinėje neprapuola net išrūgos

„Seronada Farm“ yra šeimos sūrinė. Įspūdį daro tiek pats įmonės tipas, tiek ir gaminamų produktų asortimentas ir kokybė, skonio savybės daro įspūdį.

Įmonėlės „smegenys“ – patyręs sūrininkas Jaroslavas Marcinovskis (Jarosław Marcinowski), kuris daug metų dirbo pieno pramonėje ir svajojo technologine kūryba užsiimti savo malonumui. Sulaukęs pensinio amžiaus tai ir padarė. Su žmona Jolanta grįžo į Babkovicus, kur buvo apleistas jo seneliui priklausęs namas su ūkiniais pastatais. Prie bendro verslo ryžosi prisidėti ponios Jolantos sūnus. Oficialiai sūrinė atidaryta 2017 m. Apsirūpinti įranga padėjo LEADER programos dotacija.

Įmonėlėje perdirbama iki 200 l pieno. Marcinovskiai turi 1 ha žemės ir laiko šiek tiek pieninių veislių avių, bet ūkininkų statuso neturi. Papildomai perdirbimui iš gretimų ūkių, neįsipareigodami sutartimis, perka ožkų, karvučių pieną.

Produkcija gaminama nedidelėmis partijomis, ji vienetinė – pono Jaroslavo eksperimentų vaisius. Tai kietieji ilgai brandinti sūriai, švelnūs jogurtai ir kita. Šeimos įmonėje neprapuola net išrūgos. Iš jų su įvairiais natūraliais priedais gaminama rikota.

„Jau bus 20 metų, kai esu „Pieno gėlėje“ – nebuvau girdėjęs, kad iš išrūgų gamintų sūrį. Jis vertingesnis už paprastą. Įprastas sūris – iš kazeininio baltymo, o čia – iš išrūginio baltymo. Saldokas, švelnus, minkštas“, – stebėjosi J.Kuzminskas.

Jam antrino M.Petkevičius. Jį maloniai nustebino antrinis pieno produktas, kuris yra paklausus, malonaus skonio. Pieno sektoriaus atstovai įvertino ir tai, kad toks produktas gamybos požiūriu turi neblogą kainą.

Šeimyninė sūrinė labai tvarkinga, be pašalinio aitroko kvapo, dažnai jaučiamo pieno perdirbimo įmonėse. „Seronada Farm“ yra geras pavyzdys to, kad net maža šeimos įmonėlė gali sėkmingai gyvuoti ir užsiimti pieno perdirbimu.

Ar toks modelis galėtų veikti Lietuvoje? Verta pasvarstyti.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) leidžia pieno perdirbimą nedideliais kiekiais, tačiau „Vietinei rinkai mažais kiekiais gaminamų ir tiekiamų gyvūninio maisto produktų veterinarijos reikalavimų įgyvendinimo rekomendacijos“ šiuo metu kalba tik apie pieno gamintojus: „pieno gaminius gamintojas gali gaminti tik iš savo ūkyje arba kooperatyvo narių ūkiuose laikomų karvių, avių, ožkų gauto pieno ūkyje primelžto pieno“.

Modernus ūkis derlingiausiose žemėse

Kitas labai įdomus aplankytas objektas – modernus Jaceko Kalako pienininkystės ūkis. Visas primelžtas pienas parduodamas nedideliam vietos kooperatyvui. Aštuonias tonas siekiantis paros primilžis sudaro 8 proc. viso kooperatyvo pieno. Kooperatinė pieninė specializuojasi gaminti trijų rūšių pelėsinius sūriu. Produkcija eksportuojama į užsienį, vietos rinkoje parduodama tik nedidelė dalis.

Kalako ūkis įkurtas vaivadijos pakraštyje, buvusiose vokiečių etninėse žemėse. Čia žemė ypač brangi, bet ir labai intensyviai išnaudojama. Po vasarinių miežių lenkų ūkininkas šiemet dar sugebėjo nuimti du žolės derlius. „Įsėjo įsėlį ir užaugino. Sakė, kad pavasarį sėdami kukurūzus papildomai įsės dobilų – dar vieną žolę nuims. Labai intensyviai išnaudoja žemę. Daugiausia grūdai, kukurūzai, bulvės…“, – pastebėjimais dalijasi J.Kuzminskas.

Ūkis dirba 200 ha žemės, tačiau iš jos nuosavos yra tik 50 ha, likusi nuomojama. Ponas Jacekas ūkį pradėjo „auginti“ nuo 9 karvių – tiek jų buvo iš tėvo perimtame ūkyje. Plėsdamas ūkį J.Kalakas pirko bandą, statė ūkinius pastatus. O šie metai jo ūkio istorijoje yra reikšmingi, nes šį pavasarį užbaigtas įgyvendinti 12 mln. eurų vertės projektas, kuriam buvo ruoštasi ilgus metus. Teigiama, kad dabar tai vienas moderniausių pieno ūkių ne tik vaivadijoje, bet ir visoje Lenkijoje. Dabar pieno gamintojas siekia didinti karvių produktyvumą, ilgaamžiškumą, kokybę.

Sukurtas kompaktiškas gamybos centras su perspektyva plėstis: lengvos konstrukcijos 250 karvių ferma sujungta su melžyklos pastatu, prie kurios ateityje turėtų būti pastatyta maždaug tokio pat dydžio kaip esama karvidė. Taigi planuojama iš viso 500 karvių banda.

Apžiūrėję naująjį ūkio centrą lietuviai pripažino jo privalumus. Daug ką pažangaus galima pamatyti ir Lietuvoje, kaip antai vėdinimo sistemas fermose. Tačiau yra išmintingų dalykų, kuriuos norėtųsi paminėti.

Lenkų ūkininkas pasirinko 40 vietų karuselės tipo melžimo aikštelę, bet atsisakė minties investuoti į melžimo robotus. Yra tik robotas, karvių spenius po melžimo sumirkantis apsauginiu vilgikliu.

Lietuvos pieno kooperatyvų atstovai gyrė melžimo sistemos pasirinkimą. Melžimo aikštelės ir melžimo robotų įrengimas atsieina gal panašiai, tačiau aptarnavimo išlaidos labai skiriasi. Karuselės aptarnavimas daug pigesnis, be to, robotų priežiūrai vis tiek reikalingas žmogus. Planuojamai 500 karvių bandai reikėtų 8 melžimo robotų, o melžimo operatorių – net mažiau.

„Melžimui papildomai reikės 2 žmonių; dabar melžia 4. Kai buvau Naujojoje Zelandijoje, aplankėme gal 10 ūkių, mačiau – prie tokių karuselių dirba 1-2 žmonės“, – svarsto kooperatyvo „Eko tikslas“ vadovas, taip pat ir pieno ūkio šeimininkas M.Petkevičius. Jo pastebėjimu, Lietuvoje yra tokių melžimo aikštelių turbūt reikėtų daugiau, apie karuseles vertėtų pagalvoti 150-200 karvių bandos laikytojams.

Kas dar šiame ūkyje išskirtinio? Svečiams iš Lietuvos patiko inovacijos, ūkio šeimininkui padedančios taupyti išlaidas.

Guoliavietės kreikiamos separuotu mėšlu. Spaudžiant srutas atskiriama sausoji medžiaga, dar įterpiama antibakterinių medžiagų. Toks kraikas minkštas, galvijams labai patinka. Ūkyje antrąkart panaudojamas ir vanduo po melžimo linijų skalavimo (antrojo ir trečiojo skalavimo vanduo) – jis surenkamas talpykloje ir naudojamas melžimo įrangos išorei, grindims plauti. Teigiama, kad per dieną taip sutaupoma 1,5 tūkst. l vandens. Dar viena išmintinga inovacija – panaudojama tik pamelžto pieno šilumos energija. Ji pasitarnauja karvių girdymui skirtam vandeniui pašildyti, kartu vyksta ir pirminis pieno aušinimas.

„Pamelžtas pienas, kol pasiekia pieno talpyklą, pereina per šilumokaitį. Pieno šiluma pašildo vandenį“, – apie patikusį sprendimą pasakoja M.Petkevičius pridurdamas, kad pašildytas vanduo surenkamas talpykloje, iš kurios paskirstomas į girdyklas.

Jo pastebėjimu, visas šias inovacijas – vandens pašildymą šilumokaičiu, vandens pakartotinį panaudojimą, srutų separavimą – galima „prilipdyti“ prie esamų fermų ir Lietuvoje, ne tik prie naujai projektuojamų.

Tai aplinką tausojantys, gamybos tvarumą didinantys sprendimai. Jiems galėtų būti pasitelktos Europos Sąjungos paramos lėšos.

Ūkininkas Jacekas buvo laimėjęs 1 mln. Eur vertės projektą, remiamą 50 proc. intensyvumu. Tačiau palyginti su bendra ūkio modernizacijos investicija, siekiančia 12 mln. Eur, parama būtų nedidelė. Pareiškėjas nutarė nesivarginti ir negaišti laiko su ataskaitomis, todėl atsisakė ES paramos.

Paklaustas svečių, per kiek laiko tikisi tokios investicijos atsipirkimo, ūkio šeimininkas neslėpė – pradžioje mėgino skaičiuoti, tačiau paskui nutarė verčiau nesinervinti. Jis užstatė turtą, žemes, fermą ir bendrauja su tik banku, o ne paramą administruojančia institucija ar tarpininkais.

LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ direktorius J.Kuzminskas ūkio pavyzdį mintimis lygino su pavyzdžiais Lietuvoje svarstė, kad projekto kaina milžiniška, galimai Lietuvoje galima būtų lėšų sutaupyti. Palyginti nėra įspūdinga to kooperatyvo, kurio narys yra ponas Jacekas, natūralaus pieno supirkimo kaina – 54 ct už kilogramą. Ūkis perspektyvus ir kompaktiškas, elektros kaina mažesnė negu Lietuvoje, vis dėlto gamybos sąnaudos nemažos – ūkyje septyni darbuotojai, nepaprastai brangi žemės nuoma. Ar ūkis sugebės konkuruoti su grūdų sektoriumi – galvoje sukosi pagrindinis klausimas. Įdomu, kaip ateityje seksis šiam Didžiosios Lenkijos ūkininkui.

Senojoje Jarocino kooperatinėje pieninėje – produktai iš pasukų

Pienininkystės gerųjų pavyzdžių kelionės maršrutas lietuvius taip pat nuvedė į Jarociną – apie 30 tūkst. gyventojų turintį viduramžių miestą, kuriame nuo 1975 m. veikia regiono kooperatinė pieninė. Įmonė nedidelė, per dieną perdirba 50-60 t pieno. Ji turi savo vartotoją, stabilius produktus, gaminamus bene 25 metus.

Įgyvendinant eurointegracinį projektą (EIP) diegiama produktų iš pasukų, net sūrio gamyba. Projekte dalyvauja universitetas, konsultavimo tarnyba. Kadangi reikalingas labai aukštos kokybės pienas, programai buvo atrinkti ūkiai. Už garantuojamą pieno kokybę (mažesnis somatinių ląstelių, bakterijų skaičius) bus mokama brangiau. Konsultavimo tarnyba ūkiams padeda pasiekti produktyvumą, kokybę. Kooperatyvas yra įsijungęs į gamintojų grupę, įmonė įsipareigojusi supirkti pieną.

„Kadangi tai EIP, projektas yra 70 proc. intensyvumo, apima konsultavimą, įgyvendinimą, įrangos produkto gamybai įsigijimą“, – į projekto detales buvo įdomu įsigilinti J.Kuzminskui.

Svečiai iš Lietuvos degustavo pasukų produktus – jogurtą, kefyrą ir kt. O 82 proc. riebumo sviestas (lenkai jį vadina ekstra sviestu) Poznanėje rengiamoje degustacijoje užrištomis akimis buvo įvertinta aukščiausiu balu.

Turbūt įdomiausi pokalbiai vyksta, svarbiausios išvados bei idėjos bręsta po pristatymų, bendraujant asmeniškai.

Tuo dar kartą įsitikino ir kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius M.Petkevičius. Kooperatinėje pieninėje susitikus su rinkodaros vadovais galima buvo išsiklausinėti apie realizacijos ypatumus, kokie produktai gamyklai labiausiai apsimoka. Paaiškėjo, kad jiems tas pagrindinis produktas yra ekstra sviestas ir varškė. Visa produkcija parduodama vietos vartotojui, kuris labiausiai perka jų išreklamuotą ekstra sviestą ir varškės gaminius.

Pralaimėsim be mūšio?

Lygindamas Lietuvos pieno sektorių su situacija Lenkijoje J.Kuzminskas šiek tiek skeptiškas: „Situacija Lenkijos žemės ūkyje kardinaliai kita. Be mūšio galima sakyt, kad toje kovoje mes pralaimėsim“.

Tokias mintis perša realybė. Lietuvoje įkurtos tik 3 gamintojų organizacijos, o Lenkijoje, vien tik Didžiosios Lenkijos vaivadijoje veikianti privati konsultavimo tarnyba administruoja daugiau kaip 120 gamintojų organizacijų. Lenkijoje pieno sektoriui teikiama didžiulė parama ne „kietosioms“ priemonėms (pvz., technikai įsigyti), o minkštosioms, kurios didina ūkio efektyvumą: produktyvumo didinimui, genetikos gerinimui, ūkininkų mokymui, kaip pasigaminti pigesnius kokybiškesnius pašarus – užuot naudojus įvežtinę soją su GMO patiems užsiauginti baltyminius pašarus.

„Buvom nustebę. Pas mus parduodami kombinuotieji pašarai 18 proc. baltymingumo. Jie pagamina šienainį, kuris bene 20 proc. baltymingumo! Karvė yra žoliaėdė, ji iš tokio šienainio paima visą baltymą. Nesu tikras, kad iš kombinuotųjų pašarų jį paima šimtu procentų. Ir žolė pigiausias sprendimas. Taip jie ūkininkus mokina efektyviau dirbti, iš karvutės melžti ne 6 t, o 8 tonas“, – mintimis dalijosi J.Kuzminskas, panašių „minkštųjų“ priemonių pasigesdamas Lietuvos kaimo plėtros programoje.