LRS Kaimo reikalų komitetas Seimo nario Kazio Starkevičiaus iniciatyva ėmėsi aktyviai prieštarauti veislininkystės įmonių privatizavimui, kurį siūlo Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai.
Kazio Starkevičiaus rūpestis kilo dėl kito asmens – Nikolajaus Dubnikovo viešo pagalbos šauksmo gelbėti žemdirbius ir neleisti privatizuoti UAB ,,Panevėžio veislininkystės“, kurioje N.Dubnikovas mato daug perspektyvų. N.Dubnikovo pagalbos šauksmas drasko širdį, tačiau kiek tų nelaimės paliestų ūkininkų stovi už Nikolajaus Dubnikovo ?
Valstybei priklausančios veislininkystės įmonės atkeliavo iš LTSR laikų, kai kolūkius reikėjo aprūpinti veisline medžiaga ir tuo tikslu buvo sukurta sistema, kurią valdė Žemės ūkio ministerija. Lietuvai tapus nepriklausoma, sulig privatizavimo banga logiškai turėjo ateiti ir vakarietiškas požiūris – ūkininkai turi patys burtis į asociacijas ir patys nuspręsti kokias karves auginti – labiau pieningas ar labiau mėsines.
Valstybės įmonės buvo paliktos „padėti ūkininkams“ kol sustiprės asociacijos. Tačiau realiai šios įmonės tapo trukdžiu plėtotis ūkininkų iniciatyvai, savivaldai ir veislių gerinimui. Šios įmonės visą laikotarpį gyveno iš biudžeto lėšų, stiprino pozicijas ir klausė akcininko – Žemės ūkio ministerijos, tačiau į ūkininkų poreikius atsižvelgė tiek, kiek reikalauja teisės aktai. Parama buvo suteikiama įvairiausiomis formomis, kad tik gyvuotų ir nenumirtų. Viskas buvo po lozungu vardan „nacionalinės veislininkystės“ . Tačiau realybėje, tai yra rinkoje nekonkurencingos įmonės, prie kurių yra prisišliejęs tam tikras ūkininkų sluoksnis, kuriems įmonės yra tiesiog patogios – kažkuo padeda nes turi išgyventi pagal principą „ranka ranką plauna“. Lietuvos ūkininkai seniai pralaimėjo konkurencinę kovą geriau organizuotiems vakarų ūkininkams ir geriausią veislinę medžiagą geriau nusiperka, nei kad pasigamina patys. Taip pigiau. Vakarų ūkininkų organizacijos dėl didelės konkurencijos, daug investavo į genetikos kokybę, turi įspūdingą mokslinę bazę ir dideles gyvulių populiacijas, bet svarbiausia yra tai, kad jie daugybę metų dirba sutelktai ir dažniau galima išgirsti apie genetikos kompanijų susijungimus, nei kad išsidraskymą.
Lietuvoje jau senokai konkuruoja du požiūriai:
- Ūkininkas mano, kad yra pats atsakingas už savo gyvulių veisimą ir imasi iniciatyvos pats ar su bendraminčiais burtis į organizaciją, patys ženklinti, sverti, matuoti ir apskaityti įvairius gyvulių produktyvumo rodiklius, vesti kilmės registrus ir knygas, ieškoti geriausių veislei gyvulių, patys organizuoti parodas ir ieškoti rinkų.
- Ūkininkas mano, kad ne jis atsakingas už nusipirktų gyvulių genetikos gerinimą, o tai turi padaryti valstybė. Tai valstybė privalo pasirūpinti, kad jo karvė būtų pieninga, kad vestų sveikus palikuonis, kad kiaulė būtų pakankamai lietuviška ir kai reikia – riebi, o kai reikia – raumeninga, kad atvestų daug paršelių, o jų mėsa būtų skani.
Pirmojo tipo ūkininkai supranta, kad ką pasėsi, tą ir pjausi, todėl patys ieško geresnių veislių, klientų ir atsisako valstybės įmonių paslaugų. Nuo 2018 m. rudens Europos Komisijos reglamentas jiems leidžia tą daryti ir pagaliau jie gali neklausyti „medinius“ teisės aktus kūrusios sistemos, gali atsiriboti nuo antrojo tipo ūkininkų įtakos ir pagaliau dirbti savarankiškai. Jie naudojasi valstybės pagalba, tačiau tiek, kad netaptų nuo jos priklausomi.
Mano nuostabai, Seimo narys ir buvęs žemės ūkio ministras K.Starkevičius palaiko antrąjį ūkininką. Ūkininką, kuris nėra savarankiškas proceso šeimininkas, tačiau iš esmės yra turtingas, tačiau tingus kažką galvoti „kolūkietis“, laukiantis ką jam gali padėti valdžia. O valdžia gali paimti mokesčių mokėtojų pinigų ir už juos samdyti valstybinę įmonę ir daryti darbus už ūkininką. Šio tipo ūkininko rolė yra kritikuoti valdžią ir prašyti daugiau pinigų ir paramų veislininkystei, tačiau pats ūkininkas net nesupranta kas ta veislininkystė. Jis galvoja, kad tą turi žinoti valdžia. Nesvarbu kad veislinius gyvulius iš užsienio jis perka neklausdamas valdžios, tačiau po to valdžia jam turi juos veisti. Ar čia yra asmeninė Seimo nario politika turėti taip mąstantį ūkininką ? Panašu, kad taip.
Žemės ūkio rūmai veikia šitaip: ūkininkai susiburia į asociacijas ir nusprendžia patys ko jiems reikia. Sprendimo priėmimo metu yra įvairių nuomonių, todėl lemia daugumos ūkininkų balsas – asociacijos pozicija. Dažnai įsiklausoma ir į kardinaliai prieštaraujančiųjų nuomones, nes niekas nenori susipykti, mandagiai palaukiama, kol nuomonės apsišlifuoja ir prieinama konsensuso. Taigi gana ilgą laiką dvejojus ir įsiklausius į aimanuojančiuosius, tačiau vis nesulaukus kažkokio savarankiškumą demonstruojančio sprendimo, buvo nutarta, kad pagaliau užteks gyventi su šia pasenusia ir nevaldoma sistema ir atėjo laikas privatizuoti valstybės įmones. Kai kurios ūkininkų asociacijos turi norą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, išlaikyti šių įmonių veiklą, kad esama infrastruktūra ir turtas tarnautų tam tikslui, kuriam buvo pritaikytas. Tačiau tam turi būti daromi žingsniai kaip versle – matoma vizija, verslo galimybė, suburiama pakankamai dalininkų, pagaliau skolinamasi lėšų ir daroma. Kai yra toks asociacijų sprendimas, jis tampa ir Žemės ūki rūmų sprendimu. Tačiau ar Kaimo reikalų komitetui reikia bendro žemdirbių sprendimo? Ne. Jie nori išgirsti KIEKVIENĄ ūkininką ir ypač gerai girdi tuos, kurie nepatenkinti bendru sprendimu. Nuskriaustųjų gynėjai. Kur veda tokia sistema ? Ji veda ten kur esame – nuosmukyje ir nuomonių chaose, kuriame ne vienerius metus puikiai vartosi politikos populistai.
Daug metų yra sakoma tas pats – valstybė tegul dar pasaugo ir tegul dar remia tas įmones, tegul dengia jų nuostolius, nes kažkada ūkininkai sustiprės ir galbūt norės jas nusipirkti. Ar tai atrodo rimta ?
Kaimo reikalų komitetui atrodo, kad tai rimta. Kaip neatrodys, kai į posėdį sueina galingieji ūkininkų ir Žemės ūkio bendrovių atstovai ir ima vienas per kitą šaukti, kad sugrius veislininkystė. Tuo tarpu šaukiantieji net neužsiima veislininkystės veikla, tačiau šaukia, nes yra Nikolajaus Dubnikovo palaikymo komanda. Argi tokį šauksmą gali įveikti loginiai motyvai ir nuostabą keliantis Žemės ūkio ministerijos praregėjimas kad ši „veislininkystės“ sistema galutinai supuvo? Negali.
Ši valstybinė sistema iki šiol puikiai gyvavo, Žemės ūkio ministerija ir politikai taip pat naudojosi tuo – dauguma valstybės remtų veislininkystės parodų buvo imitacija – buvo sakoma, kad parodos yra reikalingos ūkininkams, tačiau iš tiesų jos tarnavo kitam tikslui – parodyti visuomenei, kad Lietuvoje vis dar yra gyvulių ir jie netgi veisiami! Kasmetinė Agrobalt paroda ir kasmetinė Veislininkystės pasiekimų paroda, Sartų lenktynės būdavo ir yra gera vieta prie karvių, arklių ir kiaulių susėsti, pasikalbėti apie svarbius reikalus, papozuoti fotoaparatams, parodyti rūpestį žemdirbiu ir pasivaišinus antrame aukšte maloniai parvykti namo. Tačiau ilgainiui atsitiko taip, kad tam, kad gyvuliai atvyktų į parodą, ėmė reikėti priversti ūkininkus juos ten nuvežti, arba mokėti pinigus už „laikiną gyvulių nuomą parodos ekspozicijai“. Kurį laiką gelbėjo entuziastai ir valstybės įmonės, tačiau vis labiau akis badė organiško natūralumo trūkumas ir prasta imitacijos kokybė.
Deja, pasaulis sumažėjo ir atsiranda vis daugiau ūkininkų, kurie nepatenkinti šia imitacija ir nori patys valdyti procesą. Šiems ūkininkams ir jų asociacijoms visą laiką trukdė Žemės ūkio ministerija, tačiau galop ją ištiko blogas dalykas – valstybės valdomos veislininkystės įmonės nesugeba suspėti koja kojon su laiku, nesugeba lanksčiai dirbti ir patiria didžiulius nuostolius. Ūkininkai nenori mokėti už prastas paslaugas ir paslaugų kiekiai mažėja, o valstybės valdomų įmonių išlaikymo kaštai ir užmojai lieka tie patys. Entuziastai aplinkui tas įmones irgi sukasi ne už dyką, turi savų interesų. Žemės ūkio ministerija jau keletą metų siūlo entuziastams ūkininkams nusipirkti tas įmones, o šie sako
– neturime už ką. Dar stipriau, jie sako – valstybė privalo išlaikyti šias įmones, nes tai yra sistemos pagrindas.
Tik kažin kiek išsilaikys sistema, pro kurios pagrindą kiaurai išteka dideli kiekiai valstybės biudžeto pinigų?
LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas
Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.