Vokietijoje, Hanoverio parodų centre, praūžė didžiausia gyvulininkystės paroda „EuroTier 2022“. Ji rengiama kas dvejus metus, tačiau dėl COVID-19 pandemijos buvo padaryta ketverių metų pertrauka. Taigi šiųmetė paroda buvo labai laukiama. Kaip skelbė organizatoriai, dalyvių skaičius siekė 1,8 tūkst., vien tik iš Nyderlandų atvyko 165 įmonės, iš Prancūzijos -115, daugiau nei šimtas – iš Italijos. Per keturias dienas (lapkričio 12-15) paroda sulaukė daugiau nei 106 tūkst. lankytojų iš 141 šalies. Į Hanoverį pasidomėti tarptautinėmis gyvulininkystės tendencijomis vyko ir nemažai lietuvių – kas organizuotai, kas pavieniui.
Įspūdžiais apie „EuroTier“ paprašėme pasidalyti Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentę Viktoriją Švedienę, kuri į parodą vyko su mišria grupe – prie LGVA narių prisidėjo ir pieno gamintojai, mėsinių galvijų augintojai, konsultantai.
Koks bendras įspūdis apsilankius parodoje?
Paroda panaši į mūsų „Ką pasėsi…“. Tematika – nuo ūkio iki stalo, nemažai dėmesio skirta Žaliajam kursui.
Labai įdomu pamatyti įrangą ir pažiūrėti, kur link pasaulis juda. Vokiečių ir turkų gamintojai pristatinėjo mobilias skerdyklas, kurias galima pasistatyti nors miške, nes jos su generatoriumi, o naršumas siekia apie 7-8 t/val. (galvijų).
Paroda neblogai organizuota. Lankytojas gauna katalogą ir pagal jį orientuojasi, ko kam reikia. Be to 20 ha plote galima pasiklysti. Paviljonai teminiai: viename – viskas, kas susiję su galvijais, kitame – su paukščiais, trečiame su kiaulėmis… Specializuota įranga, technika, sperma veterinariniai dalykai.
Prieš ketverius metus buvo nemažai parodos dalyvių iš Lietuvos, dabar pastebėjau tik du gamintojus…
Kas įdomaus galvijų veislininkystėje?
Veislių pasirinkimas be galo didelis. Vokiečiai yra sukūrę tokį specifinį produktą – holšteinų ir japonų mėsinės galvijų veislės Wagyu mišrūną. Buvo pristatomas visas tinklas: sėklinimas, auginimas, realizavimas.
Dalyvaudamas tokiame tinkle kartu su kitais augintojais žmogus gali gauti maksimalias pajamas. Wagyu galvijai nestambūs, mėsos nedaug, bet ji ypač vertinama dėl marmuringumo. Tačiau pavienis augintojas realizuodamas skerdeną geros kainos negaus.
Su asociacija esame buvę Japonijoje. Japonai labai saugo savo galvijų veislę, prekės kokybė pasaulyje pripažinta. Bet štai vokiečiai sukūrė mišrūną. Holšteinų veislės pieninis galvijas nemažas palyginti su mėsiniu Wagyu. Matyt, buvo ieškoma vidurio, kad mišrūnas būtų augesnis ir išliktų vertingosios skerdenos savybės.
Tai vienas įdomesnių dalykų, ko Lietuvoje neturime. Žaliavą auginame ir galvojame, kur realizuoti ir kiek tau mokės. O čia pavyzdys, kaip galima sukurti nišą, tenkinti tam tikro skaičiaus valgytojų poreikius.
Kokį parodoje susidarėte vaizdą – ar yra pusiausvyra tarp dėmesio mėsinėms ir pieninėms veislėms, kokias pastebėjote tendencijas?
Parodoje dėmesys mėsiniams ir pieniniams galvijams, sakyčiau, yra tolygus.
Pastebėjome, kad jau ne pirmus metus vyksta konsolidacija. Firmos jungiasi: technikos gamintojai, spermos tiekėjai, pašarų priedų pardavėjai. Gal turi įtakos tai, kad produktyviausi pasaulyje holšteinai yra giminingi, jau sudėtinga verstis su tuo, kas yra.
Gal teko apsilankyti ir pienininkystės ūkyje?
Aplankėme du pienininkystės ūkius. Jie panašūs. Laiko pieninius galvijus – apie 800, primilžis – per 9 t. Taip pat ūkiai turi keturių rezervuarų biodujų jėgaines (prieš ketverius metus parodoje ypač krito į akis biojėgainėms skiriamas dėmesys, o dabar palyginti jau nedaug). Be to, ūkiai turi ir saulės elektrinių parkus.
Vis dėlto ūkiai skirtingi. Pirmajame iniciatyvą perėmė 23 metų ūkininkas. Kitame savininkai yra apie 50 metų amžiaus, ten jaunatviško veržlumo mažiau (mūsų akimis, gyvuliams ir priežiūros reikėtų daugiau). O jaunasis ūkininkas, kuris dirba su broliu ir tėvais, pilnas idėjų. Jis sugalvojo, kaip maksimaliai panaudoti biojėgainės gaunamą šilumą – užsiveisė kalakutų…
Ūkiuose auginami kukurūzai. Darbininkai – lenkai, vengrai, rumunai, ukrainiečiai… Tendencijos su samdomais darbuotojais kaip Lietuvoje, vietiniai žmonės dirbti žemės ūkyje nenori.
Važiuojant teko stebėti laukus. Ūkių laukai žiemai palikti žali, išskyrus plotus, kur augo cukriniai runkeliai, bulvės. Vokietija tikrai gana žalia.
Ar labai skiriasi aplankyti ūkiai nuo Lietuvos?
Ūkininkai skundėsi, kad ir pas juos pertekliniai biurokratiniai reikalavimai, ypač dėl statybų. Viename ūkyje virš fermos iškilę aukščiausi kaminai – tam, kad susidarantis metanas būtų išmetamas kuo aukščiau. Metanas šiek tiek gadina elektros laidus, kaminas suaktyvina oro judėjimą. Tačiau tvartai – šaltojo tipo ir, mūsų manymu, užtektų paprasto ventiliatoriaus. Kaminas pagal jo sąnaudas neatrodo labai logiškas sprendimas. Tačiau kaip paaiškino ūkininkas, buvo tokie reikalavimai, be kamino statyba nebūtų priimta.
Gyvulininkystė suka tikslumo kryptimi. Kaip yra tikslioji augalininkystė, taip ir gyvulininkystėje. Aplankytose fermose visos karvės išaugintos pagal genominius tyrimus, ūkininkai žino jų veislinę vertę. Genominiai tyrimai atliekami visoms telyčaitėms. Prastesnės karvės sėklinamos su mėsinėmis veislėmis.
Visur tikslumas ir kompiuterizacija. Aptvarai jau be kuoliukų, programuojami su responderiu. Jeigu mūsų ūkininkai už parduodamą produkciją gautų tinkamą kainą, tokius programuojamus aptvarus greitai pamatytume ir Lietuvoje. Viską lemia pajamos, mūsų ūkininkai niekuo ne prastesni.
Lankėmės pas mūsų veislininkystės įmonės „Litgenas“ partnerę „Masterrind“, klausėmės paskaitos apie embrionų persodinimą. Norint pagerinti bandas, paspartinti veislininkystę, neturint gerų karvių, galima persodinti embrioną. Pas mus tokia praktika taikoma retai, o Vokietijoje jau gana populiaru. Yra ne vienas embrionų persodinimo centras, o „Masterrind“ tokiame centre ištiria karvės sveikatą. Tai užtikrina embrionų sėkmingą prigijimą ne 50 proc. kaip įprastai, o 77 proc.