LAAA pirmininkė G.Kisielienė apie artėjančią tradicinę avių augintojų parodą ir verslą

Paskutinį šio mėnesio šeštadienį, rugsėjo 26 dieną, Lietuvos avių augintojų asociacija (LAAA) kviečia atvykti į tradicinę specializuotą avininkystės parodą „Avis aprengs ir pamaitins 2020“. Paroda, jau septintoji, šiemet šurmuliuos netoli Šeduvos įsikūrusios UAB „Genetiniai ištekliai“ (buv. VĮ „Šeduvos avininkystė“) bazėje.

Renginio šviečiamoji ir pramoginė programa baigiama derinti ir bus paskelbta artimiausiu metu.  LAAA pirmininkė Gintarė Kisielienė mielai pasidalijo preliminaria informacija. Kartu rūpėjo pasidomėti, kokiomis nuotaikomis bei rūpesčiais šiandien gyvena avių augintojai.

-Praėjusiais metais LAAA minėjo veiklos 25-metį, šventę rengė Molėtų rajone. Šiemet tokios parodos organizavimas sudėtingesnis. Jai parinkta vieta visai Lietuvai gerai žinoma, čia laikomas Lietuvos juodgalvių genetinis branduolys. Įdomu, kuo šįkart lankytojus ketinate nustebinti?

-Bus tikras avienos plovas, jo visiems užteks. Neramu tik dėl COVID-19, kaip užtikrinti, kad renginyje būtų ne daugiau kaip 300 žmonių. Todėl dalyvių prašysime registruotis elektroninėje erdvėje.

Kultūrinėje programoje – vilnos kelio demonstravimas, žirgai, užduotys vaikams (pvz., atspėti avinukų amžių ir svorį), aviganių šunelių parodomoji programa.

Aišku, taip pat bus įvairių amatininkų, kurie pristatys savo produkciją, susijusią su avininkyste ir jos priedais.

Svarbiausia, dėl ko mes ir renkamės, – veislinės avys. Jų atveš dešimt veisėjų. Ekspozicijoje bus genofondinės Lietuvos juodgalvės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, taip pat sufolkai, tekseliai… Bus ir naujų veislių – Lietuvoje dar niekada nedemonstruotos Ile-de-France, Šarolė.

-Lietuvoje avių veislių pasirinkimas tikrai platus, veisiama daugiau negu trys dešimtys veislių, iš jų 26 mėsinės. Tarp jų ir Jūsų paminėtos Ile-de-France, Šarolė. Įdomu šiek tiek daugiau apie jas sužinoti.

-Ile-de-France veislė į Lietuvą pirmą kartą įvežta 2016 metais, avis Kėdainių rajono ūkininkas Prancūzijoje įsigijo pasinaudodamas valstybės pagalba. Ši veislė yra prancūzų pasididžiavimas. Avys mėsinės, labai stambios. Suaugę avinai sveria 150 kg ir daugiau, nelygu kaip auginami. Dar labai svarbu, kad šių avių ruja ne sezoninė kaip kitų, tai suteikia galimybę planuoti darbus taip, kad produkciją galima būtų pateikti ne tik rudenį, bet ir pavasarį, vasarą. Kitas mūsų asociacijos narys Ile-de-France įsigijo Latvijoje. Ten yra labai stiprus ūkis, avinai netgi buvo demonstruojami ir gerai įvertinti parodoje pačioje Prancūzijoje.

Šarolė veislė taip pat mėsinė, įsigyta su valstybės parama, visai neseniai – prieš metus ar dvejus. Ūkininkė iš Marijampolės savivaldybės Kristina Kučinskienė ūkio parodoje, aišku, papasakos, kas ir kaip.

-Avininkystę ir jos produktus populiarinantis renginys įdomus plačiajai visuomenei, bet pirmiausia, manytina, turėtų sudominti ūkininkų bendruomenę ir ypač avių laikytojus?   

-Mūsų tikslas yra auginti veislinius gyvulius, gerus reproduktorius, turinčius aukštą genetinį potencialą. Mėsinių veislių avinus labai tikslinga naudoti prekiniams ūkiams siekiant gauti geresnius palikuonis pardavimui, eksportui. Galima kergti su vietinėmis avimis, bet reikia pagalvoti, kaip ėriuosis, ypač kai avis smulkesnė. Pavyzdžiui, tekselių labai plačios galvos, todėl sukergus su šios veislės reproduktoriais ėriavedėms gali kilti bėdų ėriuojantis. Kiekvienos veislės ėriavedei reikia parinkti tinkamą mėsinę veislę.

Ir pirkėjai, ir supirkėjai pageidauja ne bet kokios, o kokybiškos avienos. Deja, kokybiškos produkcijos didesnius kiekius surasti sunku.

Romanovo avys tikrai ne tai, ko šiandien reikia. Bėda su ta veisle, kuri užsilikusi nuo sovietinių laikų. Avys labai vislios, atveda po 2-4 ėriukus. Žmonėms atrodo, kad tai gerai. Tikrai ne. Jų šėrimas brangus, su buteliukais reikia „žaisti“. Be to, tai ne mėsinė veislė, o kailinė – karakuliui skirta.

Pilna skelbimų apie parduodamas „grynaveisles“ avis, žmonės perka katę maiše. Reikia žinoti, kad veislinis gyvulys turi turėti kilmės pažymėjimą, būti pripažintas veislininkystės institucijos – mūsų asociacijos. Apgavystė, jeigu ant tokio pažymėjimo nėra mūsų spaudo, parašo. Kilmė – tai tėvai, seneliai ir netgi protėviai. O grynaveislis reiškia, kad tos pačios veislės tėvai ir seneliai.

-Tokie avių augintojai, kurie parduoda prastos kokybės produkciją (laikosi įsikibę, tarkime, Jūsų minėtų Romanovo avių), kiša koją rimtiems augintojams?

-Nėra svarbu, ką augini, kol augini tik savo reikmėms. Tačiau jeigu ūkininkas pradeda dalyvauti rinkoje, ją iškreipia. Per skelbimus parduodama bet kokia skerdena, numušamos kainos. Pikta ir dėl to, kad vartotojai paragavę tokios produkcijos nusivilia, susidaro prastą nuomonę apie avieną apskritai. Pakeisti nusistatymą labai sunku.

-Prasta vartotojo asmeninė patirtis, kainos, sunkiai besikeičiančios vartojimo tradicijos – visa tai mūsų rinkos ypatumai. Rimti prekiniai ūkiai, bent iki COVID-o, buvo orientuoti į užsienio rinkas. Kokia dabar yra avininkystės „temperatūra“ Lietuvoje?

-Socialiniuose tinkluose jau yra susibūrusių grupių, esama restoranų, kurie perka aukštos kokybės produkciją. Avių augintojų kooperatyvas „Avininkas“, kiek žinau, per karantiną susidūrė su problema, kad neliko restoranų užsakymų, bet žmonės pradėjo užsakinėti krepšelius į namus. Tuos klientus reikia išlaikyti. Jau atsiranda vartotojų supratimas, kokia mėsa yra kokybiška, su kauliukais, marmuringa ar ne. Kepsninėse kepami jau ne vien jautienos mėsainiai ar steikai, bet ir aviena. Tik liūdina, kad specializuotose parduotuvėse siūloma mėsa iš Zelandijos ar Australijos. Geriausia, kai maisto tiekimo grandinė užsidaro čia, Lietuvoje. Tai geriau ir vartotojui, ir mums, augintojams.

Pastebiu, kad mūsų ūkininkams trūksta aktyvumo. Šviesulių yra vienetai. Dauguma linkę dejuoti, iš kitų kažko tikisi. Galėtų susitarti, keli ūkiai auginti tą pačią veislę, supirkėjams sutartam laikotarpiui pasiūlyti didesnius kiekius tos pačios kokybės produkcijos. Tačiau jie net į mūsų renginius neatvažiuoja, tai kaip vieni apie kitus sužinos…

-Kalbėti apie avininkystę ir nepaminėti vilkų neįmanoma. Šiam sektoriui daroma žala yra didžiausia. Apie tai girdime kasdien, tačiau niekas nesikeičia.

-Nuo pavasario sakiau, kad bus bėdos, nes vilkų populiacija didesnė negu manyta. Tai patvirtino Medžioklėtyros laboratorijos tyrimai. Vilkas lenda įkyriai prie naminių gyvulių, nebijo žmonių. Pikta ir keista, kad paskelbus medžioklę dažniausiai yra nušaunamas vilkas miške – tas, kuris nėra probleminis, galėtų sau miške ir gyventi. Skaičiau, kad Prancūzijoje ūkininkams leido šaudyti savigynos tikslais – tai būtų efektyvu, kartą išgąsdintas vilkas daugiau niekada nepasirodytų kaime.

Nuo vilko neapsaugos jokie tinklai, tai tik pinigų švaistymas. Nėra išeitis ir šunys, jie brangūs, daug kainuoja jų išlaikymas (ėdalas, dresavimas), be to, jie agresyvūs, tinkami stepėms, didelėms teritorijoms, o Lietuvoje keltų tik papildomą pavojų.

Dėl vilkų augintojai patiria didelę moralinę žalą, jie prisiriša prie gyvulio, kurį augina nuo mažens. Avims – didžiulis stresas, kiek būna išsimetimų. Jeigu jis įvyksta ne iš karto, ūkininkas negauna kompensacijos už vilkų padarytą žalą.

Pasitaiko, kad sudraskomas veislinis gyvulys, kuris nebuvo laiku įrašytas į kilmės knygą, tada jau nebegalima išduoti kilmės pažymėjimo.

Kai banda didelė, augintojas kartais per vėlai pastebi sužalotą avį, nespėja jos pagydyti.

Man tai labai skausminga tema. Sunku suprasti, kodėl valstybė, remdama gyvulių auginimą, leidžia juos draskyti…

-Kitas klausimas (po vilkų) gali atrodyti kiek provokuojantis: kaip vertinate avininkystės plėtros galimybes, ar rekomenduotumėte į šį sektorių pasukti jaunimui?

-Perspektyva yra. Gaunu labai daug užklausų. Kaip žinoma, daugėja musulmonų, kurie vartoja vien tik avieną. Avienos poreikis nemažėja. Rengiami seminarai dėl halal sertifikato.

Tačiau auginti reikia ne bet kokias, o mėsines avis. Pasirinkimui reikalingas supratimas. Visada laukiame skambučių, konsultuojame, patariame.

Tiesa, dabar statistika nekokia, per pastaruosius penkerius metus avių skaičius yra mažiausias – 166 tūkst. Gal tai rodo, kad išnyko smulkieji laikytojai, kurie laikė „katinus“. Stebimas ūkių stambėjimas.

Avininkystė yra aplinkai draugiška. Avis niekam nekenkia, jos aplinkoje gali veistis zuikučiai, perėti paukščiai. Dirvožemis ne alinamas kai žemdirbystėje, o atkuriamas.

Specialių žinių apie avių auginimą galima įgyti organizuojamuose mokymuose (deja, noro ir iniciatyvos mokytis pasigendu).

Sakoma, kad avininkyste verčiasi mažiau turtingi, o tie, kurie turi pinigų, renkasi mėsinius galvijus. Tačiau drįsčiau pasiginčyti, nes turime labai stiprių ūkių, kurie mato verslo perspektyvą, veislinius gyvulius įsiveža iš Olandijos, o jie yra brangūs – avino reproduktoriaus kaina gali siekti gerokai per tūkstantį eurų.