Kalbame apie tai, kad mūsų kaimas, regionai turi išlikti gyvybingi. Tačiau tam, kad kaimiškose vietovėse žmonės galėtų oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti, svarbu, kad jie būtų konkurencingi. Nors turime vadinamąjį Žemės įsigijimo įstatymą, akivaizdu, kad jis neveikia ir žemes stambiu mastu metai iš metų superka stambios žemės ūkio bendrovės, koncernai.
Tam, kad ūkininkai nebūtų nustumti nuo žemės, viena iš priemonių – taisyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Praėjusią savaitę šia tema vyko pasitarimas Žemės ūkio ministerijoje, kurioje dalyvavo ir Žemės ūkio rūmų atstovai.
Ką apie minėtą įstatymo pakeitimą mano Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Darius Viliušis, Šilalės r. ūkininkas?
Įstatymas yra priimtas ir jis turi veikti. Jeigu jame yra spragų ir kažkas jomis naudoja apeinant įstatymą – jas privaloma spręsti nedelsiant. Ko gero, atsiranda norinčiųjų, kuriems palanku, kad Žemės įsigijimo įstatymas neveiktų pilna apimtimi. Ne veltui sakoma, kad norintieji ką nors keisti ieško galimybių, nenorintys – pasiteisinimų. Visuomet nueinama į smulkmenas, detales, kad ko nors negalima padaryti, tačiau jei yra sukurtas ir išleistas įstatymas – jis privalo veikti.
Aš pats ūkininkauju Šilalės rajone, kur žmonės dar verčiasi gyvulininkyste. Mes kuo skubiau turime skatinti šią žemės ūkio šaką. Tai padėtų išlaikyti ne tik gyvulininkystę, bet ir sustabdytų ūkių pasitraukimą. Juk parama tam ir yra mokama, kad būtų skiriami finansai tiems sektoriams, kurie susiduria su sunkumais. Kas vyksta pasitraukus smulkiam gyvulininkui? Pievos suariamos ir sėjami grūdai. Jeigu mūsų žemės ūkio strategų siekiamybė, kad mes Lietuvoje turėtume 10 mega ūkių – tegul taip ir mums pasako, tačiau turime orientuotis į tvarų ir gyvybingą kaimą su šeimos ūkiais. Aš pats auginu pienines karves, mėsinius galvijus. Tai darau, nes tikiu, kad ši sritis gali būti pelninga, tačiau mums visiems turi būti suteikiamos sąlygos dirbti ir užsidirbti.