Kaimo turizmo sezonas Lietuvoje įsibėgėja nuo Joninių ir finišo tiesiąją pasiekia per Žolines. Tačiau ši vasara, regis, buvo gana sėkminga poilsį kaime siūlantiems verslininkams. Ko lietuvaičiai ieško kaimo turizmo sodybose ir kokios sodybos yra paklausiausios kalbame su Žemės ūkio rūmų nare Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidente dr. Agne Vaitkuviene.
Rugsėjo 27-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė turizmo diena. Kokiomis mintimis sutiksite šią dieną? Koks buvo praėjęs vasaros sezonas lietuviškam kaimo turizmui? Ar susidomėjimas poilsiui Lietuvoje auga?
Sezonas buvo tikrai neblogas. Grįžtame į iki pandemijos buvusį laikotarpį, kai vyko daug renginių, žmonės ilsėjosi kaime. Vasara buvo tikrai sėkminga, o sezonas vis dar tęsiasi, nes iki šiol gražūs orai leidžia užpildyti ir rugsėjo savaitgalius. Šiek tiek buvo nerimo vasaros pradžioje, kai buvo nedaug užklausų, bet nuo Joninių iki Žolinių buvo tikrai didelis susidomėjimas.
Taip pat išaugo kaimo turizmą vystančių sodybų skaičius. Pastaraisiais metais valstybė sugriežtino tvarką ir visos iki tol nelegaliai veikusios sodybos buvo įpareigotos įregistruoti savo veiklą. Tai įvyko pandemijos laiku ir dabar matyti, kad kaimo turizmo sodybų skaičius praktiškai išaugo beveik dvigubai. Anksčiau buvo apie 800 registruotų sodybų, o dabar – maždaug 1300–1400.
Daugiausia sodybose poilsiauja vietiniai turistai, tačiau turime ir latvių, suomių, lenkų turistų. Užsienio turistai sudaro apie 10 proc. nuo visų poilsiautojų skaičiaus.
Kartais išgirstame poilsiautojų skundų, kad neva lietuviškose kaimo turizmo sodybose ilsėtis brangu. Esą Turkijoje už tą pačią kainą galima pramogauti savaitę, o Lietuvoje geriausiu atveju gausi tik savaitgalį. Kodėl taip yra? Kaip kito kainos kaimo turizmo sodybose? Kas lėmė kainų pokyčius?
Lietuvą ir Turkiją lyginti būtų tas pats kas palyginti obuolį su apelsinu. Tai yra visiškai skirtingas poilsis, skiriasi ir mokestinė sistema, darbuotojams mokami atlyginimai. Mūsų kaimo turizmo sodybų siūlomos kainos panašios į lenkų, skandinavų. Pačios pigiausios sodybos, tarkime, dešimčiai žmonių su vienu sanitariniu mazgu, nėra tokios paklausios Lietuvoje. Žmonėms reikia gražiai sutvarkytos aplinkos, sodybos, į kurias šeimininkai nemažai investavo. Įdomu tai, kad paanalizavus, kokias sodybas turistai linkę rezervuoti iš anksto, matyti, kad pirmiausia užimamos būtent brangiausios sodybos maždaug 100 km nuo didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno. Šis sodybų segmentas išlieka labai paklausus.
Kainas sodybų šeimininkai kėlė praėjusiais metais reaguodami į pabrangusią elektrą, nes kai kurioms sodyboms sąnaudos pakilo iki dešimties kartų. Taip pat kilo darbuotojų atlyginimai, todėl natūralu, kad tai atsiliepė galutinei sodybos nuomos kainai. Mūsų preliminariais skaičiavimais, apgyvendinimo paslaugos brango apie 20 proc. O šį sezoną kainos nekito labai stipriai, kainas kilstelėjo tie, pas kuriuos dirba nemažai samdomų darbuotojų.
Minėjote, kad kaimo turizmą lietuvaičiai atranda po vasaros sezono. Tačiau ar tai lemia tik šilti rudeniški orai, ar poilsis sodyboje tampa ne tik vasaros pramoga?
Kad ir kaip negražiai nuskambės, bet mes esame dėkingi pandemijai, nes mūsų kraštiečiai galiausiai atrado sodybas darbostogoms, pabėgimui iš miesto. Taip pat įmonės pamėgo užsakyti didesnes sodybas ir ten nuvyksta su kolektyvu padirbėti, išspręsti svarbius organizacinius klausimus. Kelias dienas padirbėja neformalioje aplinkoje ir grįžta į miestą ne tik pailsėję, bet ir nuveikę nemažai darbų. Sodybos jau prisitaiko prie šių poreikių, nes tam reikia gero mobilaus ryšio, stabilaus interneto.
Kokios sodybos sulaukia daugiausia klientų srautų? Sodybos prie upės ar ežero? Siūlančios maitinimo paslaugas, o gal tiesiog žmonėms reikia privatumo ir ieško ramių kampelių?
Kai vyrauja šilti orai, žinoma, pirmauja sodybos prie ežerų. O žiūrint bendrai, per visus metus, bene daugiausia dėmesio sulaukia nedideli atskiri nameliai poroms arba šeimai su dviem miegamaisiais. Klientams labai svarbu, kad sodyboje būtų švaru, tvarkinga. Miestiečiai yra įpratę gyventi visai kitomis komforto sąlygomis, todėl patogumų ieško ir sodybose. Vis tik jie nori būti gamtoje, nuošaliau nuo kitų žmonių. Kiti nori aktyvaus poilsio, pavyzdžiui, plaukti baidarėmis.
Dar vienas įdomus pastebėjimas yra tai, kad žmonės, kurie gyvena mieste, jiems ne be taip svarbu ar sodyba prie ežero ar kito vandens telkinio, nes jie natūraliuose gamtos telkiniuose maudytis nelabai mėgsta. Jie pageidauja, kad prie namelio būtų kubilas, baseinas ar sūkurinė vonia.
Kiek šiuo metu Jūsų vadovaujama asociacija turite narių?
Turime per 400 narių. Mes vienijame ne tik sodybų savininkus, bet į turizmą žiūrime plačiau. Turiu omenyje turizmą kaimiškose vietovėse: restoranus, baidarių nuomotojus, sodybas, gamtos gidus ir kitus paslaugų tiekėjus, kurie dirba kaime.
Ko norėtumėte palinkėti asociacijos nariams artėjančios Pasaulinės turizmo dienos proga?
Mes esame nusiteikę darbingai ir optimistiškai. Pirmiausia visiems norėčiau palinkėti sveikatos, nes kaimo turizmo sodybos šeimininkas visuomet yra už viską atsakingas: jis keičia patalynę, valo kambarius, pjauna žolę. Žinoma, malonu bendrauti su klientais, jiems teikti paslaugas, tačiau tarp narių turime ir vyresnių žmonių, kurie pavargsta, nes šio verslo atsiperkamumas nėra didelis. Vis dėlto, mes tikimės, kad poilsiautojai atostogoms pasirinks kaimą, o mes pasistengsime, kad jie čia norėtų sugrįžti.