Didysis pienas dar neprasidėjo, o supirkimo kainas jau kerpa

Pieno ūkių šeimininkai kalba, kad šie metai jiems bus ypač sudėtingi. Gegužę dėl sausros nedygo net žolė, žiemos pašarai jau baigėsi. O pieno supirkėjai supirkimo kainas jau peržiūrėjo. Vieni gamintojai gavo pranešimus, kiti – ne. Gegužė perdirbėjams yra signalas, kad metas mažinti kainas. Jokių objektyvių priežasčių tam nėra. Tarptautinėse biržose padėtis stabili. Mūsų prekybos tinkluose geriamojo pieno bei kitų pieno gaminių kainos taip pat stabilios.  

Pranešimus vieni gavo, kiti ne 

Šilutės rajono ūkininkas Vytautas Buivydas, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkas, netveria piktumu. Perdirbimo įmonė jį raštu informavo, kad nuo gegužės mėnesio jam nuo priedų nubraukiami trys eurocentai.

Ūkininkas paskaičiavo, kad per mėnesį neteks nei daugiau, nei mažiau – devynis šimtus eurų.

Kiti pranešimų negavo, nes mažinant priedus pranešti iš anksto nėra privalu. „Nustebs gavę pinigus“, – LVPŪA vadovui apmaudu ir dėl kitų pieno gamintojų.

Jam skaudu, kad daugėja nusivylusių žmonių, kurie ryžtasi trauktis iš pieno gamybos. Štai ir jo gyvenamoje Gardamo seniūnijoje bent vienas ūkininkas tam yra apsisprendęs, pereis prie mėsinės galvijininkystės. Kiti išvis meta ūkininkavimą. „Žinau nemažai tokių ūkių po 10-15, 20 karvių. Nebėra. Dingę, išvažiavę žmonės“, – konstatuoja tendenciją.

Traukiasi mažieji ir vidutiniai gamintojai. Tokių dauguma. Šilutės rajone didžiausi 200 karvių ūkiai, ir tokių čia vos du. Perdirbėjai atvirai deklaruoja, kad pieno ūkis turi būti ne mažesnis kaip 105 karvių. Pieno supirkimo kainų politika mažesnius ūkius iš tiesų varo į kampą.

V.Buivydas svarsto, kaip suktis iš padėties savo ūkyje, vienas iš galimų kelių – pieną parduoti latviams.

Perdirbėjai komentuoja tik geras naujienas

Paprašėme perdirbimo įmonių pakomentuoti situaciją dėl žaliavinio pieno supirkimo kainų Lietuvoje: ar yra kainų (jų priedų) sumažėjimas; jei taip, kas tai lemia?

Reakcija buvo – tyla. Atsakymą pateikė vienintelis ŽŪK „Pienas LT“, tačiau ir jis labai šykštus: „Mūsų specialistai atidžiai stebi pieno supirkimo kainas, o taip pat ir pasaulines rinkos tendencijas. Vis dėlto, šiuo metu susilaikysime nuo komentarų dėl žaliavinio pieno supirkimo kainas“.

Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ šią savaitę išplatino pranešimą, kuriuo siekiama gesinti kylančią įtampą. Teigiama, jog perdirbėjai suinteresuoti, kad rinkoje būtų ne tik stambūs, bet ir smulkesni šeimos ūkiai.

„Mums svarbu, kad didėtų lietuviško kokybiško pieno kiekis, nes dabar didelę dalį jo tenka importuoti. Suprantama, kad pagal Pieno įstatymo reikalavimus suskirstyti į grupes ir žemesnėse grupėse gaudami mažesnę kainą ūkininkai negali išsilaikyti, todėl stengiamės, kiek leidžia rinkos sąlygos, palaikyti šeimos ūkius“, – perdirbėjų vardu pranešime teigė asociacijos vadovas Egidijus Simonis, pranešdamas naujieną, kad pradėjo mažėti kainų skirtumas dideliems ir mažiems ūkiams.

Pirmąjį ketvirtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina visiems ūkiams siekė 306 Eur/t (pernai 296 Eur). Stambiesiems ūkiams, iš kurių superkama apie 65 proc. visos žaliavos šalyje, ji siekė 343 Eur/t (pernai 347 Eur), ir tai buvusi pasaulines tendencijas atitinkanti kaina: JAV didžiosios pieninės pieno tiekėjams, per metus parduodantiems daugiau kaip 500 t žaliavos per metus, už standartinių rodiklių (4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo) pieną mokėjo vidutiniškai 337 Eur/t, Naujosios Zelandijos – 306 Eur/t, ES – 334 Eur/t.

Šiek tiek keista, kad į pirmąjį ketvirtį nutarta atsigręžti gegužei įpusėjus.

Kainos didėjimas – akių dūmimas

Mažeikių rajono ūkininkė Alma Donielienė siūlo neapsigauti, nes kalbos apie kylančią kainą – akių dūmimas. Supirkimo kaina ir pieno gamintojui išmokama suma už parduotą pieną nėra tas pats.

„Mums išmokama suma yra skaičiuojama nuo pieno sudėties rodiklių. Jei pieno sudėties rodikliai aukšti, tai aukšta ir perskaičiuojama suma. Pirkėjas taip pat gauna didesnę pridėtinę vertę!“ – sako ūkininkė primindama, kad geresnės sudėties žaliava – nauda ne tik pieno ūkiui, bet ir perdirbėjui, nes iš to paties kiekio žaliavos jis pagamina bei parduoda daugiau grietinės, sviesto ar kitos produkcijos.

A. Donielienės pieno ūkis nedidelis, 20 karvių. Gyvena miestelyje, plėtrai – jokių galimybių. Tačiau tokio dydžio ūkis padėjo išmaitinti nemažą šeimą, į gyvenimą išleisti keturis vaikus. Todėl ūkininkė negali sutikti su tuo, kad mažesnius ūkius valdžia „nurašo“ į neperspektyvius, juolab kad tai toks pat kokybiškas pienas, į tai buvo investuojama.

Jos pačios ūkio pieno sudėties ir pieno tūrio perskaičiavimo į masę koeficiento vidurkis visą žiemą buvo 1,5. Kas antrą dieną iš ūkio pienvežis paima per 500 kg ataušinto pieno.

Nėra jokių šalių susitarimo

Tokiems kaip A.Donielienė ūkininkams, kurie pieną parduoda iš ūkio kas antrą dieną, opiausias dalykas – skirstymas į pieno gamintojų grupes. Gali būti priskirtas skirtingai grupei, nelygu kokiam dienų skaičiui per atsiskaitymo laikotarpį bus apskaičiuota parduota produkcija: penkiolikai ar aštuonioms dienoms. Priklausomai nuo to pieno tonos kaina gali skirtis dešimčia eurų.

Mažeikių rajono ūkininkė apskaičiavo, kad vien dėl to per mėnesį praranda 1000-1200 Eur, dar turi įtakos perskaičiavimo koeficientas.

Kasdien ir be atostogų dirbanti pieno gamintoja politikams norėtų akcentuoti, kad jokio šalių susitarimo dėl pardavimo sąlygų nėra, viską diktuoja perdirbėjai. Įmanomų priedų lubos jos atveju gali būti 20 Eur tonai. Priedą galima akimirksniu prarasti, o susigrąžinti – nepaprastai sunku. Dabar su visais priedais už pieną ji gauna 220-240 Eur/t.

Patirtis rodo, kad, pradėjus kelti klausimą dėl atsiskaitymo, gali laukti pranešimo, jog pieno iš tavęs nebepirks. „Niekas negina ūkininkų“, – teisingumo mažiesiems ir vidutiniams ūkininkams Lietuvoje pasigenda ūkininkė.

Kita vertus, prie savo ūkių pririšti žmonės neturi ir laiko teisybės paieškoms.

Nuotaikos – kovingos

Šilutės rajone ūkininkaujanti, 70 karvių kasdien melžianti LVPŪA valdybos narė Juzefa Tamavičienė, kaip ir kolegos, ruošiasi veržtis diržus. Tačiau nuotaikos – kovingos.

Panašu, kad bręsta dideli dalykai: mažieji ir vidutiniai pieno gamintojai surėmė pečius, nusiteikę kovoti už savo teises. Dabartinį etapą galima apibūdinti kaip kryžkelę, kurioje yra priimami svarbūs sprendimai.

Ūkininkė mini 2015 m. liepos ministro įsakymą dėl duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių, kuriuo buvo nustatytos pieno supirkimo sutarties detalės. Poįstatyminio teisės akto taikymas žalio pieno pardavėjams reiškia finansinius praradimus, pažeidžia ūkininkų interesus.

J. Tamavičienė pasisako už tai, kad pieno supirkimo kaina visiems pardavėjams būtų vientisa, būtų atsisakyta priedų. Jos pastebėjimu, daugelis ūkininkų nesupranta apgaulės: „Kai pasakome, kad priedų nereikia, žmonės išsigąsta: už lojalumą moka, už „Džiugo“ sūrį…“

Iš tiesų supirkimo kainos priedais perdirbėjai gali manipuliuoti, o gamintojai esamomis sąlygomis neturi teisės kelti pretenzijas, nes pagrindinė kaina – nesikeičia. 

Vilko ir avies santykiai

Pieno perdirbėjų ir gamintojų santykiai – kaip vilko ir avies, sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas, vadovaujantis ir pieno kooperatyvui „Pieno gėlė“, kurio veiklos istorija jau priartėjo prie pilnametystės – 18 metų. Laiko užtektinai įsitikinti, kad kooperuoti pieno gamintojai perdirbėjų „mylimi“ lygiai kaip mažieji ir vidutiniai.

Iš kooperatyvų nuo gegužės pienas superkamas iki pustrečio cento už kilogramą pigiau. Apie tai jokių perspėjimų. „Važiuoji į įmonę A, įmonę B, įmonę C – visur kaina ta pati“, – konstatuoja J. Kuzminskas.

Tai kartojasi nuolat. Vis dėlto nepaliauja stebinti tai, kad Berlyno parduotuvėje pienas pigesnis nei Vilniuje, o pieno supirkimo kaina Lietuvoje ir Latvijoje, dar Rumunijoje – pigiausia Europoje.

Nepaisant kliūčių ir nepalankių sąlygų plėtoti veiklą, „Pieno gėlės“ kooperatyvas yra sustiprėjęs, turi dar du partnerius. Per dieną susidaro gerokai per 100 t pieno. Jį parduoda ne į vienas rankas, šiek tiek atsispiria perdirbėjų diktatui.

„Mes savo kooperatyvo nariams kainos nemažiname. Turėsim minusą, bet jis nėra tragiškas. Riziką eilę metų valdome. Didėjant pieno kiekiui, masto ekonomika daro savo. Darome šiokią tokią mikropolitiką – toje zonoje, kur esame, įmonės negali mažinti kainų. Mažesni kooperatyvai neatsilaiko, deja“, – įžvalgomis dalijasi J. Kuzminskas.

Jis svarsto, kad dabartiniai santykiai gali nuvesti į akligatvį. Pasitraukus mažiesiems gamintojams, rinkoje gali susidaryti vakuumas. Tada bus bėda ir pieno įmonėms, nes trūks žaliavos. Nėra eilės norinčiųjų naujai plynoje vietoje kurti pieno ūkį. 60 karvučių ūkis su žeme vertas milijono. Dažnas pagalvos, kad užuot galvą kvaršinus dėl ūkio verčiau Palangoje nekilnojamojo turto nusipirkti.

J.Kuzminskas netiki, kad problemas galėtų išspręsti „pieno“ įstatymas. Laisva rinka… Kitaip yra Lenkijoje ar kitose šalyse, kuriose didžiąją dalį pieno perdirba ūkininkų kooperatinės įmonės, tokios kaip „Pienas LT“. Pašnekovo įsitikinimu, vienintelė išeitis – kooperacija, ir būtent jos stiprinimui turėtų būti nukreipta valstybės politika. Tam reikia ir organizatorių, ir lėšų, ir strategijos.  

Pjauna šaką, ant kurios sėdi

Albertas GAPŠYS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas

Mūsų nuomones, pieno supirkimo kaina visiems turėtų būti vienoda. Turėtų būti atsižvelgiama į pieno baltymingumą ir riebumą, bet ne ūkio dydį. Žinoma, labai skiriasi logistikos išlaidos, kainuoja supirkimo punktų išlaikymas (mes vieninteliai Europoje juos turime), tyrimai. Apie logistines išlaidas mažai šnekame. Jei žemdirbys sąskaitoje už parduotą pieną matytų, kiek kainavo pieno surinkimo išlaidos, gal pagalvotų, kad neverta tam supirkėjui parduoti. Kita vertus, jei ūkis netoli įmonės vartų, logistikos išlaidos nėra didelės.

ŽŪM yra pateikti keli Pieno įstatymo (Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo) variantai: laisvai sutarti gamintojui ir supirkėjui dėl supirkimo kainos; kitas variantas – vietoj dešimties pieno pardavėjų grupių padaryti šešias. Gamintojui siūlomas toks pasirinkimas.

Iš tikrųjų ne visada grupės gerai, bet, kiek tikrino Rinkos reguliavimo agentūra, buvo daugiau teisybės. Dabar siūloma tiesiogiai susitarti. Kas kelia triukšmą, kad mažos kainos – jiems gali dar pamažinti… Pieno sektoriuje turime per 30 supirkėjų. Galima ieškoti, gal kitas vertins kiek kitaip.

Man keista, kad pagrindinės perdirbimo įmonės nesirūpina žaliava, mažina supirkimo kainas. Kur matyta, kad pirkėjas su tiekėju taip bendrautų? Pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kai karvių skaičius sumažės 30 proc., prasidės tikroji konkurencija. Dabar visos Baltijos šalys yra, galima sakyti, Lietuvos perdirbėjų rankose. Gali ateiti laikas, kai latviai atras kitą rinką. ES mes pagal pieno supirkimo kainą paskutiniai, nes žaliavinio pieno rinka tarsi bendra. Kai sumažės pieno ir Latvijoje, tada bus triukšmo.

Panašių problemų nėra Skandinavijoje, kur perdirbimas kooperuotas. Suomijos, Švedijos pagrindinės gamyklos yra kooperatinės įmonės, panašiai kaip „Pienas LT“, 90 proc. pieno perdirba patys ūkininkai. Ir Vokietijoje, Prancūzijoje apie pusė pieno perdirbama kooperatinėse įmonėse. Ten ūkininkams svarbiausia ne žaliavinio pieno kaina, o parduoto produkto kaina rinkoje.

Šalyse, kur pagrindinės įmonės ne kooperatinės, supirkimas yra panašus kaip pas mus, tik nėra tokio nusiteikimo, kad mažieji gamintojai nereikalingi. Kaina mažinama, kai ir perdirbėjams nesaldu. Kita vertus, mūsų perdirbėjai taip pat priversti nuolaidžiauti prekybininkams, atsigriebia žemdirbių sąskaita.

Kaip sureguliuoti mažųjų ir didžiųjų gamintojų santykius, perdirbėjus ir gamintojus, kad gyventų draugiškai?

Skiriama nemažai pinigų pieno sektoriui palaikyti. Palyginti su grūdininkais, pienininkai laikosi dar neblogai (ne tik dėl kelių pastarųjų ypač nepalankių metų; grūdų supirkimo kainos pasaulyje 2012 m. nukrito apie 40-50 proc.). Kas mums nesiseka – tai žymiai mažesnės tiesioginės išmokos. Ne į naudą perdirbėjams ir gamintojams, kad apie 20 proc. pieno produktų į Lietuvą atvažiuoja iš kitų šalių.

Nėra labai blogoje padėtyje pieno ūkiai, kurie dirba ir sutaria su supirkėjais. Mažieji ūkiai taip pat reikalingi, nes be jų kaimo nebeliktų. Bet jie turėtų didėti. Dabar prekinio pieno ūkio vidurkis Lietuvoje iki dešimties karvių; jei padidėtų iki dvidešimties, jų rezultatai būtų visai kitokie, gal ir bendra situacija pieno sektoriuje būtų geresnė.

Mano palinkėjimas mažiesiems – būti optimistais. Neužmiršti, kad geriausias ūkis yra mišrus. Pieno sektoriaus krizės atveju išgelbėtų kitas verslas, o kai supirkimo kainos yra viršūnėse, ir eksporto kainos didelės, tada jau nusipirkti karvės jau neįmanoma.

Nebūtina naikinti pieno ūkio, nes tai pagrindinė mūsų žemės ūkio šaka, turinti ir prioritetą. Pienininkystės neatgaivinsi taip, kaip galima atgaivinti kiaulininkystę.

Valdžia turėtų daugiau kištis į pieno rinką

Sigitas DIMAITIS

Žemės ūkio rūmų direktorius

Šiandien kalbėti apie gamintojų ir perdirbėjų partnerystę sudėtinga. Yra taip, kad perdirbėjas padėties šeimininkas, o pieno gamintojas – ant pavadėlio. Iš tiesų esame vieni nuo kitų priklausomi: nebus pieno – nebus ir perdirbėjų.

Prieš akis turiu 58 supirkėjų vidutines supirkimo kainas už kovo mėnesį. Jos svyruoja nuo 191,4 Eur/t iki 353,8 Eur/t . Koks skirtumas! Mažiausias tiekėjas gauna visišką niekalą. Mes mėginsime aiškintis, kodėl yra tokia milžiniška kainų diferenciacija.

Pieno gamintojams dabar supirkimo kainos mažinamos 1-2 ct/kg. Per didelį pieno kiekį susidaro milžiniškos sumos. Jokių priežasčių kainoms mažinti nėra, tik prasidedanti ganiava. Supirkėjai yra priklausomi nuo perdirbėjų sprendimų.

Konkurencijos tarybai vertėtų pasidomėti, kodėl vienu metu kainas mažina visos pieno perdirbimo įmonės, ar tai nėra ilgus metus besitęsiantis perdirbėjų „žaidimas“, o gal jo nenorima matyti? 

Pieno įstatymas turėjo pieno supirkimo rinką. Gal jis nebuvo blogas, įstatymo laikymąsi turėjo užtikrinti VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kuri reorganizuota į VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą (Pieno rinkos priežiūros skyriuje dirba du žmonės).

Keista, kad agentūrai  nekliūva akivaizdžios įstatymo interpretavimo ydos – iškreiptos pieno pirkimo-pardavimo sutartys, žaliavinio pieno supirkimo sąlygos.

Žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse numatoma nedidelė pagrindinė kaina ir daug įvairių priedų: už lojalumą, ekologiją, už atšaldytą pieną… Teisės aktai, Europos reglamentas ES Nr.1308/2013 (148 str., 2 d.) nurodo, kad žaliavinio pieno kaina „apskaičiuojama atsižvelgiant į (…) pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį“. Reglamentas šalims narėms yra tiesioginio taikymo dokumentas. Ką bendro turi lojalumas, kai kurie kiti dabar perdirbėjų numatyti priedai su pieno kiekiu, kokybe ar sudėtimi?..

Gauname daug skundų iš pieno gamintojų. Paprašėme visų supirkėjų, kad mums atsiųstų sutarčių pavyzdžius. Pateiksime pasiūlymus, kaip gerinti žaliavinio pieno kainų skaičiavimą, kad nesikirstų su Lietuvos ir Europos teise. Turėtų būti bazinė kaina plius pieno kokybės rodikliai. Teisingiausia būtų vidutinę pieno kainą skaičiuoti pagal koeficientą. Pieno riebalai, baltymai kuria pridėtinę vertę, ir už ją turi būti apmokama. Priklausomai nuo to, kokios sudėties pienas perdirbėjui labiau aktualus, jis galėtų per tuos koeficientus reguliuoti reikiamos sudėties žaliavos pasiūlą.

Kitą įstatymo interpretavimo ydą jaučia pieno tiekėjai, kurie turi šaldytuvus ir pieną tiekia kas antrą dieną. Supirkėjai įsigudrino parduotą kiekį padalyti kiekvienai viso pirkimo ciklo dienai, todėl žmogus patenka į kitą pieno pardavėjų grupę ir gauna mažesnę kainą. Tai prieštarauja Pieno įstatymui.

Jau yra atvejų, kai ūkininkai kreipėsi į teismą, norėdami priversti VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą vykdyti jai pavestas funkcijas.

Kita kalba, kad dabar galiojantis pieno pardavėjų skirstymas į grupes, kaip Konstitucinio teismo prašymu išaiškino Europos teisingumo teismas, prieštarauja Europos teisei. Be to, šių metų balandžio 17 d. Europos Parlamentas ir Taryba išleido direktyvą ES Nr. 019/633[DI1]  Dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje. Atsiradus naujoms teisinėms prielaidoms, tikriausiai bus peržiūrėtas Pieno įstatymas arba Atsiskaitymo už žemės ūkio produktus įstatymas. Bet kokiu atveju mes tuose procesuose dalyvausime ir teiksime savo pasiūlymus.

Vienodų parametrų žaliavinis pienas turėtų būti superkamas tomis pačiomis sąlygomis, pvz., kaip grūdais: nesvarbu, kiek tonų atveši į elevatorių, už produkciją yra viena kaina, ji diferencijuojama tik pagal kokybę.

Valdžia turėtų daugiau kištis į pieno rinką. Turime dominuojančias įmones, pieno pardavėjas yra silpnesnė pusė. Kita vertus, nuo seno karvutė pagrindinė kaimo maitintoja. Yra visuomenės interesas žmogui sudaryti sąlygas užsidirbti pragyvenimui, o ne stumti į pašalpų gavėjų gretas. Tokias išvadas mums pateikė ir advokatai Viktoras Onačko bei Vilenas Vadapalas, ŽŪR prašymu išnagrinėję teisinę padėtį pieno supirkimo rinkoje, Europoje ir Lietuvoje. Žinoma, laisvos rinkos sąlygomis negalima nustatyti pieno supirkimo kainų, tačiau nustatyti principus – tikrai įmanoma.

Mažuosius gamintojus reikėtų ne stumti iš rinkos, o jiems padėti – burti į kooperatyvus ir gamintojų grupes, šviesti, sudaryti sąlygas gerinti laikomų karvių veislę, produktyvumo savybes.

Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.