facebook

ES parama ūkininkams ir vartotojams

Žemės ūkio produktų vartotojų ir ūkininkų paramai, jų konkurencingumo ir žemės ūkio sektoriaus plėtros skatinimui Europos Sąjungoje naudojamos ne tik Bendrosios žemės ūkio politikos priemonės – tiesioginės išmokos, kaimo plėtros projektų lėšos, bet ir mokestinės lengvatos, sudarančios sąlygas didesniam vartojimui. Dėl šių lengvatų valstybės narės sprendžia pačios, ir jų taikymas Europoje skiriasi, visgi yra tam tikrų bendrų bruožų. Daugelyje valstybių taikomos PVM lengvatos maistui ir žemės ūkyje naudojamai produkcijai.

PVM lengvatų netaiko tik Bulgarija, Lietuva, Danija, Estija. Kitose šalyse tam tikriems maisto produktams bei žemės ūkyje naudojamiems produktams PVM mažesnis dvigubai ar dar daugiau. Maistui PVM iš vis netaikomas Jungtinėje Karalystėje (daugeliui pagrindinių maisto produktų grupių), kai kuriems produktams  – Maltoje, Airijoje. Žemės ūkyje naudojami produktai neapmokestinami Jungtinėje Karalystėje (sėklos, pašarai), Airijoje (pašarai, trąšos, vaistai, sėklos ir sodinukai).

Taip pat ūkininkams svarbios kuro ir energetikos mokesčių lengvatos – akcizas žemės ūkyje vartojamam kurui, taršos mokesčio lengvatos ir kt. Tokių lengvatų netaiko tik Švedija, Slovakija, Liuksemburgas, Danija. Žemės ūkyje naudojamo kuro neapmokestina Belgija, Ispanija, Latvija. Kitose šalyse taikomis lengvatos dyzeliui (dažniausiai), benzinui, gamtinėms ir suskystintoms dujoms.

Lietuva šiame kontekste išsiskiria itin dideliu PVM – ES yra tik kelios valstybės, kur lengvatos taikomos tokiam siauram produktų ir paslaugų ratui, visiškai neapimančiam žemės ūkio ir maisto produktų.

Šalis PVM standartas[1] PVM maistui[2] PVM žemės ūkio produktams[3] Kuras ir energija žemės ūkyje[4]
Airija 23%   Maistui  13,5%, 9%, 0% Gyvuliai maistui  4,8% Pašarai, trąšos, vaistai, sėklos ir sodinukai 0 % Lengvata dyzeliui daržininkystėje
Austrija 20%   10% Daliai produktų 10%, 13% Kuro lengvata
Belgija 21% Daliai produktų 12%, 6% Pesticidai, trąšos 12 %, kai kurie kiti produktai – 6% Kuras ir elektra neapmokestinami
Bulgarija 20% 20% 20% Nėra informacijos
Čekija 21% 15%, 10 % kūdikių maistui Daliai produktų 15% Lengvata dyzeliui
Danija 25% 25% 25% Lengvatų nėra
Estija 20% 20% 20% Dyzelio mokesčių lengvata, gamtinės dujos neapmokestintos
Graikija 24% Daliai produktų 13% Daliai produktų 13% Benzinas ir suskystintos dujos neapmokestinti, dyzeliui – lengvata
Ispanija 21% Daliai produktų 10%, 4% 10% Kuras neapmokestintas
Italija 22% Daliai produktų 10%, 5%, 4% Daliai produktų 10%, 4% Lengvata benzinui, dyzeliui, suskystintoms dujoms
Jungtinė Karalystė 20% 0% Sėklos, pašarai 0% Lengvata kurui
Kipras 19% Daliai produktų 5% 19% Lengvata dyzeliui
Kroatija 25% Daliai produktų 13%, 5% (duona, kūdikių maistas) 25% Nėra informacijos
Latvija 21% Kūdikių maistas 12%, vietiniai vaisiai ir daržovės 5% 21% Kuras neapmokestinamas
Lenkija 23% Daliai produktų 8%, 5% Daliai produktų 8%, 5% Lengvata dyzeliui, neapmokestinta anglis ir gamtinės dujos
Lietuva 21% 21% 21% Lengvata dyzeliui
Liuksemburgas 17% 3%, daliai vynų 14% Išskyrus pesticidus – 3% Lengvatų nėra
Malta 18%   Daliai produktų 0% 18%   Nėra informacijos
Nyderlandai 21% 9% 21% Lengvata gamtinėms dujoms
Portugalija 23% Daliai produktų 13%, 6% Daliai produktų 13%, 6% Lengvata dyzeliui
Prancūzija 20% Daliai produktų 10%, 5,5% Daliai produktų 10% Lengvatos dyzeliui, dujoms, naftai
Rumunija 19% 9% Daliai produktų 9% Lengvata dyzeliui
Slovakija 20% Daliai produktų 10% 20% Lengvatų nėra
Slovėnija 22% 9,5% ,5% Lengvata benzinui ir dyzeliui
Suomija 24% 14% Daliai produktų 14% Dyzelio akcizo lengvata
Švedija 25% Daliai produktų 12% 25% Lengvatų nėra
Vengrija 27% Daliai produktų 18%, 5% 25% Lengvata dyzeliui
Vokietija 19% Daliai produktų 7% Daliai produktų 7% Gražinama 25% mokesčių už kurą ir energiją

[1] Pagal Europos Komisijos ir portalo ALVARA informaciją (https://trade.ec.europa.eu/tradehelp/vat-eu-member-states, https://www.avalara.com/vatlive/en/vat-rates/european-vat-rates.html,)

[2] Ten pat

[3] Ten pat

[4] Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Energetikos mokesčių duomenų bazės informaciją (https://www.oecd.org/ctp/taxing-energy-use-2018-9789264289635-en.htm)

***

Priminsime, kad įsigaliojus Romos sutarčiai, valstybių narių žemės ūkio politika pakeista Bendrijos lygio intervencinėmis priemonėmis. Nuo Romos sutarties priėmimo bendros žemės ūkio politikos pagrindinės nuostatos, išskyrus sprendimų priėmimo procedūrą, liko nepakitusios. Priėmus Lisabonos sutartį bendro sprendimo procedūra pripažinta įprasta BŽŪP teisėkūros procedūra ir ji pakeitė konsultavimosi procedūrą.

BŽŪP atsiradimo priežastys

1958 m. Romos sutartimi įkūrus bendrąją rinką, šešiose valstybėse narėse steigėjose buvo labai jaučiama valstybės įtaka žemės ūkiui. Siekiant, kad laisvas prekių judėjimas apimtų ir žemės ūkio produktus ir kad kartu būtų išlaikyta valstybės įtaka žemės ūkio sektoriuje, reikėjo atsisakyti nacionalinių intervencinių priemonių, kurios buvo nesuderinamos su bendrąja rinka, ir jas perkelti į Bendrijos lygį. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pradėta kurti BŽŪP.

Be to, veiksmai žemės ūkio srityje buvo pagrįsti tuo metu labai populiaria nuomone, kad šis sektorius yra specifinis, labai priklausomas nuo nepalankių oro sąlygų ir geografinių apribojimų, jį veikia nuolatinės pasiūlos ir paklausos pusiausvyros nebuvimas ir didelis kainų ir pajamų nestabilumas.

Maisto produktų paklausa yra nelanksti, t. y. ji mažai reaguoja į kainų pokyčius. Be to, dėl gamybos ciklų trukmės ir nekintamų gamybos veiksnių labai nelanksti ir bendroji žemės ūkio produktų pasiūla. Taigi, dėl tokių sąlygų esant didelei pasiūlai kainos krenta, o priešingu atveju, t. y. pasiūlai sumažėjus, kainos smarkiai didėja. Dėl visų šių dalykų rinka nuolat yra nestabili. Atsižvelgdamos į tokias aplinkybes, valdžios institucijos visada aiškiai siekė reguliuoti žemės ūkio rinkas ir teikti pagalbą ūkininkams, ir šią tendenciją perėmė BŽŪP.

Nors šiandien išsivysčiusiose šalyse, įskaitant Europos Sąjungą, žemės ūkis užima tik nedidelę ekonomikos dalį, pastaruoju metu valstybės įtaka sustiprėjo pradėjus vykdyti žemės ūkio ir kaimo politiką, kuria remiama ne tik tradicinė pirminės veiklos funkcija, t. y. žemės ūkio maisto produktų gamyba, bet ir kitos sritys, pvz., tvarus vystymasis, kova su klimato kaita, teritorijų ir kraštovaizdžio planavimas, kaimo ekonomikos atgaivinimas ir įvairovės didinimas arba energijos ir biologinių medžiagų gamyba. Todėl parama viešosioms gėrybėms arba neprekybinėms, t. y. rinkoje neatlyginamoms, žemės ūkio veiklos funkcijoms tapo pagrindine dabartinės žemės ūkio ir kaimo politikos, tarp jų ir BŽŪP, sritimi.

BŽŪP tikslai

  1. didinti žemės ūkio našumą, skatinant technikos pažangą bei užtikrinant kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;
  2. užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį;
  3. stabilizuoti rinkas;
  4. garantuoti pakankamą tiekimą;
  5. užtikrinti vartotojams priimtinas kainas.

Šiais tikslais, kurie kartu yra ekonominiai ir socialiniai, siekiama apsaugoti gamintojų ir vartotojų interesus. Iš tikrųjų BŽŪP tikslai nuo Romos sutarties nepasikeitė, kadangi jie suformuluoti labai lanksčiai ir apima daugelį reformų, kurios pradėtos įgyvendinti nuo 1980-ųjų metų. Reikia pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, visų BŽŪP tikslų visapusiškai ir vienu metu įgyvendinti neįmanoma. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į rinkų pokyčius ir ES institucijų konkrečiu momentu nustatytus prioritetus, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti reformų priemones ir jų mastą.

Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.

Facebook komentarai

komentarų(ai)