Rugsėjo pabaigoje didžiausias Turkijos miestas Stambulas tapo pasaulinės pienininkystės sostine. Į Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) organizuojamą kasmetinį Pasaulinį pienininkystės kongresą susirinkę pieno ir pieno produkcijos gamintojai iš 55 valstybių, kurie sudaro apie 75 proc. pasaulinės pieno rinkos, aptarė pienininkystės padėtį bei pabandė pažvelgti į ateitį. Kalbiname renginyje dalyvavusį LR Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininką dr. Edvardą Gedgaudą.
Ar galima išskirti pagrindinį šių metų Pasaulinio pienininkystės kongreso akcentą? Kas įvyko, kas vyksta pasaulinėje pieno rinkoje?
Kertinė IDF kongreso pranešimų ir diskusijų ašis – gyvulininkystės, kuria žmonės užsiima tūkstančius metų, išsaugojimas.
Ar jai kyla kokie nors pavojai?
Turbūt ir Lietuvoje girdėjome apie teiginius, kad pienas yra tik laikinas maistas kūdikiams, o suaugusiems žmonėms pieno esą nereikia ir netgi nesveika vartoti. Sunku pasakyti kas yra tokių gandų iniciatoriai (manoma, kad tai – sulčių bei kitų gėrimų gamintojai), tačiau internete tokio pobūdžio informacija nuolat platinama ir pirmiausia ji patenka į jaunų žmonių akiratį. Informacija pateikiama profesionaliai, įtikinamai, todėl daug jaunų žmonių ant šio kabliuko užkimba.
Kuriose šalyse jaučiama didžiausia tokių gandų įtaka?
Pasak pranešėjų, labiausiai paveikta yra jaunoji amerikiečių karta, tačiau šis virusas plinta ir Europoje.
Kaip priešintis?
Tik viešumu. Pasitelkti į pagalbą medikus, kurie pateiktų tyrimais pagrįstus faktus apie tikrąją pieno ir jo produktų naudą žmogaus sveikatai. Ir tai daryti nuolat, nes ir klaidinanti informacija platinama nuolat.
Kas naujo pieno vartojimo rinkose? Pastaraisiais metais pieno produktų gamintojų žvilgsniai nukreipti į Kiniją. Ar ten yra pasikeitimų, ar kinai ir dabar linkę įsileisti pieno produktus iš Europos?
Iš esmės vartojimo rinkos išliko tos pačios ir buvusios prognozės pasitvirtino. Kinija išlieka auganti vartojimo rinka ir ši valstybė ne tik neriboja, bet ir kitas šalis kviečia importuoti kokybiškus produktus iš pieno. Apie Kinijos ketinimus galime spręsti iš to, kad keli Kinijos atstovai yra įtraukti į IDF tarybą. Ženkliai auga pieno vartojimas Irane, Indijoje, Uzbekistane.
Taigi pieno gamybą reikėtų didinti, tačiau kaip tai daryti Lietuvoje, kai pieno supirkimo kainos yra vienos žemiausių ES. Suprantu, kad tai klausimas ne jums. Bet ar kongrese buvo kalbama apie pieno gamybos ūkių, o jie dažniausiai yra šeimos ūkiai, palaikymą?
Kongrese buvo užsiminta, kad neverta tikėtis ženklaus pieno produktų kainų augimo. Labai daug buvo kalbama apie būtinumą dirbti efektyviau, ieškoti savikainos mažinimo galimybių. Tai ir genominiai tyrimai, pigiau gaminti pašarus. Pranešėjai pabrėžė, kad pieno gamybos efektyvumo reikia siekti ir todėl, kad reikės mažinti poveikį klimato kaitai.
Pienininkystės plėtra ar nors jos išsaugojimas yra valstybei naudingas ir socialine prasme?
Vienas iš pranešėjų pateikė tyrimų duomenis, pagal kuriuos nuolatinei 100 litrų pieno gamybai reikia vienos darbo vietos, taigi pienininkystė yra ir galėtų būti vienas iš pagrindinių darbo vietų šaltinių kaime. Galime skaičiuoti ir globaliai – pieno ir jo produktų gamyba planetoje užsiima net apie 1 mlrd. žmonių. Taigi pienininkystė yra vienas iš pagrindinių stabilumo žemės ūkyje garantų. Deja, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse šeimos ūkiai pamažu traukiasi iš pieno gamybos, todėl kongrese buvo kalbama apie būdus šį procesą stabdyti, nors pristabdyti.
Kaip tai pasiekti?
Didelė problema. Darbuotojų atlyginimai auga ir augs, o pieno kainos tiek nedidės. Todėl manoma, kad valstybės šeimos ūkiams turės skirti daugiau paramos, kad ūkiai galėtų įdarbinti daugiau robotų. Kitas pavyzdys – Airijos valstybės parama pieno ir jo produktų gamintojams ieškant naujų rinkų ir kuriant išskirtinius produktus. Pavyzdžiui, dabar pasaulinė rinka gerai žino apie Airijos sviestą, o juk šio produkto kelias į rinką valstybės pagalba prasidėjo prieš 15 metų. Pasekmės įspūdingos – Airijoje pieno sektorius yra stabilus.
Kokios naujienos pieno gamybos rinkose?
Vienas iš niuansų – ne tik pieno vartojimo, bet ir pieno gamybos augimas Indijoje. Taigi senų tradicijų pamažu atsisakoma ir Indijoje karvės vis dažniau laikomos dėl pieno gamybos.
Tačiau pagrindiniai lyderiai išlieka JAV, Naujoji Zelandija, Australija, Azijos šalys, o štai Europoje pieno gamyba mažėja, nors kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje bei Airijoje pieno gamyba auga.
Kongresas vyko Turkijoje. Ar iš turkų galime ko nors pasimokyti?
Turkijoje ūkininkai laiko apie 18 mln. galvijų ir apie 6 mln. melžiamų karvių, nors gamtinės sąlygos neidealios. Tiesa, primilžiai per laktaciją siekia tik 3 161 kg. Tačiau per paskutinius penkis metus Turkijoje melžiamų karvių skaičius išaugo net apie 700 tūkst. Turkija siekia tapti pienininkystės lydere Azijoje.
Kokie ženklai Lietuvos pieno gamintojams, iš kurių galėtume daryti prognozes?
Analitikai prognozuoja, kad 2050 – aisiais maisto produktų, taigi ir pieno produktų poreikis, labai tikėtina, išaugs du kartus. Svarbus IDF raginimas Lietuvos pieno gamintojams – dirbti efektyviau. Tai ir skirti dėmesio veislininkystei bei parinkti efektyvesnius pašarus.
Kur vyks kitas renginys, 2020 – aisiais?
2020 – aisiais Pasaulinis pienininkystės kongresas įvyks Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje.
Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.