V.Šližys: „Džiaugiamės augančiu narių skaičiumi"

Žemės ūkio rūmų taryba, 2018 m. sausio 30 d. patvirtino Žemės ūkio rūmų renginių ir iniciatyvų planą, skirtą atkurtos Lietuvos valstybės 100 –mečiui paminėti. Viena iš iniciatyvų – pasidalinti Žemės ūkio rūmų organizacijų lyderių mintimis apie nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus ir ateities vizijas.

Straipsnių ciklą pradedame pokalbiu su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA)  prezidentu VYGANTU ŠLIŽIU.

Artėja Lietuvos valstybės 100 – metis. Ką jums, LMGAGA nariui, jos vadovui, reiškia ši sukaktis?

Jeigu trumpai – pirmiausia reiškia galimybių atsivėrimą. Matydami mūsų pastangas užsieniečiai tikina, kad nesitikėjo tokios sparčios pažangos, bet mes, lietuviai, sau keliame dar didesnius tikslus, todėl dažniau nei kiti matome neigiamus reiškinius, matome padarytas klaidas, galvojame, kad galėjome daugiau pasiekti, išvengti neteisybės. Žinoma, yra ir užkietėjusių skeptikų, tačiau tokių gal surinktume kelis autobusus, bet lokomotyvo į Rytus jau nepavyktų užpildyti.

LMGAGA yra Žemės ūkio rūmų narė, aktyviai dalyvaujate ŽŪR tarybos, Veislininkystės, Tarptautinio komiteto posėdžiuose. Kuo jūsų vadovaujamai asociacijai svarbus bendravimas su ŽŪR nariais, su ŽŪR administracija?

Nėra kitos organizacijos, po kurios stogu būtų susivieniję beveik 50 įvairiausios krypties ir atskirų žemės ūkio sektorių asociacijų, todėl savaime suprantama, kad neretai interesai išsiskiria, tenka mokytis ieškoti kompromisų. Su ŽŪR bendraujame rengdami parodas. Pavyzdžiui, rengėme specializuotą mėsinių galvijų parodą Lazdijuose, dalyvaujame tarptautinėje parodoje „AgroBalt“.

 Įvardinkite didžiausią asociacijos pasiekimą per visą LMGAGA gyvavimo (23 metų) laikotarpį. Kuo galite pasidžiaugti?

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje veikia tokia asociacija. Ir tai dar tik pradžia. Kitos valstybės turi senas tradicijas, pavyzdžiui, Estijoje net tarybiniais laikais mėsinė gyvulininkystė šiek tiek ruseno, o Lietuvoje visas dėmesys buvo skiriamas tik pienininkystei. Dabar padėtis sparčiai keičiasi. Sėkme pavadinčiau itin spartų asociacijos augimą – pastaruoju metu bene kiekvieną mėnesį asociaciją papildo iki 20 naujų narių, taigi LMGAGA šiuo metu yra viena iš sparčiausiai augančių asociacijų.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje kolegos jus išrinko sparčiai augančios LMGAGA prezidentu. Įvairiu laiku LMGAGA prezidentais buvo renkami šalyje žinomi gyvulininkystės specialistai, pavyzdžiui, Vytautas Drūlia, Viktoras Jašinskas, Andrius Turskis, Algirdas Kopūstas, Albertas Šiurna, Antanas Bezaras, Laura Mišeikienė, o direktoriais dirbo: prof. Česlovas Jukna, Darius Dzekčiorius, Alvydas Pečiulaitis ir kiti. Ar teko su jais bendrauti, ar jie turėjo įtaką jums renkantis ūkininkavimo sritį?

Bendravimas su daugeliu iš jų man buvo ir tebėra labai svarbus. Pavyzdžiui, D.Dzekčiorių pažinojau anksčiau nei kilo mintis užsiimti mėsinių galvijų auginimu. Už patarimus esu dėkingas A. Bezarui ir daugeliui kitų.

Papasakokite šiek tiek apie save. LMGAGA, kuriai dabar vadovaujate, buvo įkurta 1995 m. balandžio 19 d., taigi netrukus paminėsite 23 gimtadienį. Kuo jūs tuo metu užsiėmėte?

Verslu. Į verslo pasaulį įpuoliau vos tik atsirado galimybė, dar M.Gorbačiovo laikais. Su bendraminčiais bene pirmieji Anykščiuose įkūrėme kooperatyvą „Kvarcas 2“, perdirbome medieną, vežėme statybines medžiagas. Vėliau užsiėmiau transporto verslu, logistika. Prisimenu, net veždavau ūkininkų gyvulius į kitas šalis, taigi tada pirmą kartą ir susidūriau su gyvulininkyste. Kodėl galiausiai ėmiausi žemės ūkio? Pradžia tokia – paveldėjau tėvų žemę, nenorėjau jos parduoti, labai graži vieta – netoli garsiojo Puntuko. Tiesa, teko nemažai padirbėti, kol ūkis tapo toks, toks yra dabar. Dar konsultavausi su kai kuriais jūsų paminėtais gyvulininkystės specialistais, su Lietuvoje žinomu Vokietijos ūkininku aubrakų veisėju Ernst Friedrich Baumer.

Šiais laikais kai kurie ūkininkai greitai priima sprendimus ir keičia ūkininkavimo kryptį. Yra tokių, kurie galvoja, kad užsiimti mėsine gyvulininkyste bus gerokai lengviau nei pienininkyste ar augalininkyste, kad čia jų laukia didelis pelnas. Jūsų kelias buvo ilgesnis?

Aš pradėjau nuo mišrūnų auginimo, nes labai rizikinga iš karto auginti grynaveislius galvijus. Aubrakų įsigijau tik tada, kai pramokau, įgijau daugiau žinių ir šiek tiek patirties. Tačiau jūs teisus – tikrai ne visi eina tokiu keliu. Žinoma, kai kurie jauni ūkininkai tikrai turi daug žinių, baigę mokslus, tačiau nemažai yra ir tokių, kurie klaidingai galvoja, kad augindami mėsinius galvijus gali gauti tik pelną. Taip galvojantys dažniausiai ir nusvyla, nes šioje srityje kiekviena padaryta klaida itin brangiai kainuoja.

Neoficialiais duomenimis pagal mėsinių galvijų skaičių Lietuva lyg ir pirmaudavo, lyginant su estais ir latviais?

Jeigu lygintume į kilmės knygas įrašytus galvijus, tai tiek latviai, tiek estai mus aplenkė. Jeigu lygintume bendrą mėsinių galvijų skaičių, tai statistiniai duomenys labai slidūs, nes Lietuvoje palikta spraga, kurią reikėtų ištaisyti. Esmė – jeigu pieninės karvės sukergiamos su mėsiniu buliu, jų palikuonys Lietuvoje laikomi mėsiniais galvijais. Latvijoje ir Estijoje pieniniai galvijai nuo mėsinių atskiriami griežčiau, skaičiuojama teisingiau. Taigi tik Lietuvoje turintiems tokius pieninius – mėsinius galvijus mokama išmoka, kuri turėtų būti skiriama tik auginantiems tikrus mėsinius galvijus. Klaidą reikia taisyti, vartotojų negalima klaidinti. Šią įsisenėjusią problemą LMGAGA ir norėtų kuo greičiau išspręsti, ŽŪM pateikėme pasiūlymus, kad mėsiniais galvijais būtų laikomi tik nuo antro kergimo. Beje, Vokietijoje reikalavimai dar griežtesni – nuo trečiojo kergimo.

Neseniai ŽŪR taryba svarstė Seimo KRK pasiūlymą stiprinti trumpąją maisto tiekimo grandinę. Ką apie tai manote?

Tiesą sakant, LMGAGA jau anksčiau politikams siūlė daugiau dėmesio skirti tokiai krypčiai. Ir jau yra ūkių, kurie tuo užsiima, jiems labai reikia pagelbėti. Žinoma, mes neketiname iš valstybės prašyti milijonų, kiek prireikė, pavyzdžiui, statant kooperatinę pieno perdirbimo įmonę „Pienas LT“, tačiau valstybės dėmesys ir palaikymas tokiems ūkiams tikrai būtų labai svarbus. Tokio ūkininkavimo pavyzdys – kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“.

Kokius tikslus sau, asociacijos prezidentui, keliate?

Aš sau visada keliu pačius aukščiausius tikslus. Tik tokiu atveju gali pasiekti kiek tik įmanoma daugiau. Tačiau tai nesusiję su asociacijos prezidento vardo siekimu. Tiesiog susidarė tokia padėtis, kad iš pradžių nepavyko išsirinkti prezidento, iš esmės pasikeitė tarybos sudėtis – liko tik du buvusios tarybos nariai. Pusę LMGAGA tarybos sudaro jauni, energingi žmonės, kaip sakoma, siekiantys kalnus nuversti.

Pastaraisiais metais LMGAGA labai pasikeitė. Kokios priežastys?

Asociacijoje buvo susiklostę tam tikri santykiai, buvo tarsi susiformavusios vieni kitus palaikančios grupės, prasikišdavo net politinių interesų. Tokia buvo visuma, tačiau negali juk eiti su degančiu fakelu ir viską griauti. Manau, reikia ieškoti kompromisų, tartis. Tai nelengva, juo labiau, kad asociacija sparčiai auga – jau turime per 500 narių.  Džiugu, tačiau įvertinus augimą, reikia tobulinti valdymo struktūrą, daugiau dėmesio skirti regionams. Kita problema – LMGAGA neturi profesionaliai parengtos vystymosi strategijos. Prisimenu, stichiškai kildavo diskusijos, kad štai kaimynai latviai mus lenkia vienoje kryptyje, estai – kitoje. Būdavo siūlymų kaimynus stačia galva vytis. Tačiau mano nuomone, tokios lenktynės gali nuvesti tik į aklavietę.

Dabar vairas jūsų rankose.

Tikrai kursime strategiją. Pradėsime nuo aplinkinių rinkų tyrimo. Iš diskusijų galiu spėti, kad trumpuoju laiku ji gali būti nepopuliari, tačiau galvojantys apie tolimesnę ateitį tokį sprendimą turėtų palaikyti. Pavyzdžiui, latviai vieninteliai iš Baltijos šalių turi gyvulių pardavimo aukcioną. Mes seniai apie tai kalbėjome, bet kalbos ir liko tik kalbomis.