Daug kalbame, kad Lietuvos kaimas ir regionai turi išlikti gyvybingi. Tačiau tam, kad kaimiškose vietovėse žmonės galėtų oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti, svarbu, kad jie būtų konkurencingi. Nors turime vadinamąjį Žemės įsigijimo įstatymą, akivaizdu, kad jis neveikia ir žemes stambiu mastu metai iš metų superka stambios žemės ūkio bendrovės, koncernai.
Tam, kad ūkininkai nebūtų nustumti nuo žemės, viena iš priemonių – taisyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Praėjusią savaitę šia tema vyko pasitarimas Žemės ūkio ministerijoje, kurioje dalyvavo ir Žemės ūkio rūmų atstovai.
Ką apie minėtą įstatymo pakeitimą mano Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacija vadovas Rimantas Čiūtas?
Žemės ūkio paskirties žemė toliau koncentruojama ir teisinėmis priemonėmis tai nėra užkardoma. Ar tai naudinga mūsų visuomenei ir ūkininkams, manau, kad ne. Mes einame į vadinamąjį Žaliąjį kursą, o kaip pasireiškia žemėnaudos koncentravimasis? Tai leidžia įsigalėti pelningoms monokultūromis nesusimąstant kokią kainą už tai moka gamta. Be to, vis kalbama, kad kaimas miršta. Tačiau kaip jis nemirs jei žemes kuo toliau tuo labiau valdo vis mažiau žmonių? Ką kitiems žmonėms veikti kaime jeigu jie ten neturės žemės? Juk ūkinė įvairovė užtikrina ir socialinį gyvybingumą regionuose. Pasižiūrėkime plačiau – kai kuriose pasaulio šalyse, kai kelių šeimų rankose sukaupiama itin daug žemių, jie ilgainiui pradeda diktuoti ir politinę darbotvarkę. Ar mes to paties norime?