ŽUR Naujienos

Šeimos ūkių sąjungos vadovas: esu įpareigotas grįžti prie tiesioginių išmokų bazinės dalies ribojimo klausimo

2022 m. lapkričio 4 d. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) suvažiavimo delegatai išrinko naują vadovybę ir aptarė aktualiausius šeimos ūkininkų klausimus.

LŠŪS pirmininku išrinktas dr. Arūnas Svitojus, vicepirmininkais: Vytautas Buivydas, Eglė Markevičiūtė, Vidas Juodsnukis. Taip pat išrinkti ir patvirtinti LŠŪS tarybos nariai.

„Šeimos ūkiai yra viso mūsų žemės ūkio pamatas, o šeimos ūkininkavimas neatsiejamas nuo šeimos istorijos. Be to, ūkininkų šeimos, puoselėdamos trumpąsias maisto grandines skatina regionų plėtrą, sukuria darbo vietas, moka mokesčius ir kuria pridėtinę vertę visai šaliai.  Svarbu pažymėti ir tai, kad  net ir esant pandemijai, ar nestabiliai geopolitinei padėčiai, geriausiai ir lanksčiausiai prie visų iššūkių prisitaiko šeimos ūkiai. Visais laikais žemės nuosavybė Lietuvoje buvo šeimos nuosavybė, žmonės ją dirbo, saugojo ir gynė. Mano pagrindinis tikslas kaip ŽŪR, o dabar ir LŠŪS pirmininko – atstovauti ne tik ūkininkų, bet ir visų kaimo gyventojų interesams.  Esu įsitikinęs, kad smulkius ir vidutinius ūkius būtina stiprinti ir remti, nes jie tiesiogiai prisideda prie kaimo gyvybingumo. Šeimos ūkiai sukuria darbo vietas ir taip didina užimtumą kaime, be to jie gamina išskirtinę produkciją, puoselėja amatus, tautinį paveldą ir kt. Nors daug visi kalba apie regionų gaivinimą, tačiau tai daryti turime ne žodžiais, o realiais darbais. Lietuvoje, priešingai nei kitose ES šalyse, iki šiol nėra taikomos lubos tiesioginėms išmokoms. Galiu paminėti Airijos pavyzdį, nes tai Lietuvai labai artima šalis ir pagal dirbamos žemės plotus, ir pagal gyventojų skaičių. Airių šeimos ūkiams buvo sudarytos palankios sąlygos modernizuoti ūkius, įsirengti melžimo robotus, aikšteles ar kitaip pagerinti ūkininkavimo sąlygas. Paprastai sakant, buvo suteikta galimybė modernizuoti ūkius, kad žemdirbystė būtų patraukli ir žmonės liktų gyventi ir dirbti kaime. Airijoje lankiausi prie 16 metų. Tada užsirašiau, kokia pas juos padėtis, kiek ten yra ūkių. Šią šalį aplankiau ir pernai. Per visą šį 16 metų laikotarpį, ūkių išnyko apie 1 tūkst., ir šiandien Airijoje skaičiuojama per 124 tūkst. šeimos ūkių. Deja, Lietuvoje per 16 metų laikotarpį praradome ženkliai daugiau ūkių. Vis dėlto, manau, kad pozityvių poslinkių yra. Žemės ūkio ministerija daugiau lėšų kreipia į gyvulininkystę, daugiau planuoja remti vidutinius ūkius. Žinoma, reikalingos kaimo plėtros programos. Mūsų valstybės vizija – išlaikyti gyvybingus, dirbančius ir atsparius regionus. Visa tai įgyvendinti be finansavimo neįmanoma. Dėmesio ši tema sulaukia vis daugiau, tačiau trūksta plano, kaip konkrečiai bus siekiama šio tikslo“, – dalinasi mintimis naujai išrinktas LŠŪS pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

LŠŪS nariai, susirinkę į suvažiavimą iškėlė tiesioginių išmokų lubų klausimą. Iš pradžių buvo žadėta, kad išmokos bus ribojamos nuo 60 tūkst. eurų, tačiau vėliau plane atsirado 100 tūkst. eurų riba. Akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023 – 2027 m. strateginis planas buvo pakoreguotas.

Dr. A.Svitojus pažymi, kad LŠŪS suvažiavimo delegatai įpareigojo grįžti prie tiesioginių išmokų lubų klausimo.

Neretai pasigirsta kritika, kad smulkūs ar net vidutiniai šeimos ūkiai esą gautą paramą „pravalgo“, o ne investuoja į modernizaciją. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?

Stambūs ūkiai nenori, kad šalia jų vystytųsi ir mažesni, bet stiprūs ūkiai. Vis dar yra noras, kad Lietuvoje veiktų 5 tūkst. „kolūkių“ ir žemės būtų sutelktos keliuose dideliuose konglomeratuose. Netiesa, kad mažesni ūkiai pinigus „pravalgo“. Jie dirba ir nesiskundžia, nešaukia, kad jiems reikia pinigų. Be to, šeimos ūkiai į šalies biudžetą per mokesčius suneša daug pinigų. Šios sumos didesnės nei didžiųjų bendrovių. Taip pat šeimos ūkių kuriama pridėtinė vertė yra didesnė, jie dažnu atveju vysto ir trumpąsias maisto tiekimo grandines, jos yra atsparesnės įvairioms krizėms. Šeimos ūkiai susidūrus su sunkumais nešaukia, kad sunku pragyventi, jie toliau sąžiningai ir kantriai dirba.

Aštri problema kaime – prastėjanti demografinė tendencija. Kiek daugiau nei trečdalis visų ūkininkų yra pensininkai. Kokiomis priemonėmis galima į kaimą pritraukti jaunimą? Kaip jiems išlikti konkurencingais, kai didžiulę įtaką jų verslui daro stambūs ūkininkai?

Reikia atsigręžti į mūsų žemės ūkio istoriją. Kai žemės ūkio ministre buvo Kazimiera Danutė Prunskienė, viena gera programa buvo įgyvendinta ne iki galo. Priminsiu, kad buvo mokama kompensacija už ankstyvą pensinio amžiaus ūkininkų pasitraukimą iš gamybos, tačiau jaunesnei kartai nebuvo numatytas joks finansavimo modelis. Vien per šią programą Lietuvoje išnyko 20 tūkst. ūkių. O štai Lenkijoje už ankstyvą pasitraukimą iš žemės ūkio, pensininkams buvo mokama solidi kompensacija su sąlyga, kad ūkis bus perleidžiamas jaunesniajai kartai. O jaunieji ūkininkai gaudavo paramą įsikūrimui ir modernizavimui.

Manau, kad ir šiandieną garbaus amžiaus ūkininkams už ankstyvesnį pasitraukimą turėtų būti kompensuojama tuo atveju, jeigu jie ūkį perleidžia į jaunosios kartos rankas. Tai būtų savotiška kartų kaita ir nei vieni, nei kiti nebūtų nuskriausti. Vyresniems būtų atsidėkota už įdėtą darbą, o jauniesiems ūkininkams būtų pagrindas pradėti veiklą nei nuo nulio.

Taip pat manau, kad dideliems ūkiams, pavyzdžiui, nuo 300 ha, turėtų didėti mokesčiai už žemę. Tai irgi padėtų mažesniems ir /ar jauniesiems ūkininkams lengviau kvėpuoti.

Kiek reikšminga yra šeimos ūkių kooperacija? Kaip pasiekti, kad šeimos ūkiai aktyviau suremtų pečius?

Iš vienos pusės Lietuvoje kooperacija yra skatinama, tačiau iš kooperacijos tvarka susideda iš daugybės saugiklių, kurie dažnai užkerta kelią šeimos ūkiams vienytis. Deja, bet reikia pripažinti ir dar kartą priminti, kad būtina keisti kooperacijos įstatymą. Toks įstatymas koks yra dabar, jokio proveržio mums nežada.

Kokios būtų Jūsų prognozės mūsų šeimos ūkiams? Ko labiausiai trūksta, kad ši svarbi žemės ūkio grandis būtų labiau stiprinama?

Esu tikras, kad tik stiprus šeimos ūkis gali išgyventi visas negandas. Jeigu šeimos ūkių Lietuvoje dar sumažės, žemės ūkis mūsų šalyje neturės perspektyvų. Per šią energetinę krizę pamatėme, kad šeimos ūkiai toliau dirba, tai yra mūsų stabilumo garantas. Jeigu jų neliks – žemės ūkis išgyvens tikrą turbulenciją. Reikia suprasti, kad šie žmonės patys susikuria sau darbo vietas, jiems nereikia samdyti papildomų darbuotojų. Tereikia, kad šeimos ūkiams būtų sudarytos palankios sąlygos modernizuoti ūkius, vystyti pažangias technologijas. Yra apskaičiuota, kad Lietuvoje technologiškai vienas žmogus gali prižiūrėti 15 karvių, ES – 50, JAV – 100. Jeigu šeimos ūkyje dirba trys žmonės, šį skaičių galima patrigubinti. Tačiau tam reikalingos pažangios technologijos, kurios turi ateiti į šeimų ūkius. Sieksiu, kad kuo daugiau ūkininkų tokiomis priemonėmis pasinaudotų ir apie galimybes modernizuoti ūkius sužinotų kuo didesnis ratas žemdirbių.