Viešojoje erdvėje jau keletą metų vyksta sistemingas ir kryptingas Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) diskreditavimo procesas, kuriame aktyviai dalyvauja dalis kaimui skirtos žiniasklaidos, kai kurie Seimo nariai ir interesų grupės. Šiame konflikte „kaimo spauda“ tampa nebe informacijos šaltiniu, o įrankiu – formuojančiu iškreiptą naratyvą apie ŽŪR veiklą, jos vadovus ir tikslus. Straipsnyje analizuojama, kaip menkinama ŽŪR reputacija, kokios jėgos stovi už šio reiškinio, ir kokių pasekmių tai turi žemės ūkio sektoriaus vienybei, atstovavimui bei Lietuvos kaip valstybės strateginiam interesui – turėti atsakingą, profesionalią, o ne politizuotą žemdirbių savivaldą.
Situaciją komentuoja ir savo įžvalgomis dalinasi Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius, nuo 2018 m. Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Algis Baravykas.
,,Kaimo spauda” jos rolė šiame socialiniame konflikte-reiškinyje
Praktiškai nuo 2017 metų ŽŪR neturi ryšio su LŪS ir LŽŪBA nariais. Taip gavosi todėl, kad šių organizacijų vadovai nustojo kviesti ŽŪR atstovus į savo renginius ir nesudaro galimybės vykti dialogui ir kryptingai jau keletą metų nuteikinėja savo organizacijų narius prieš ŽŪR. Šitaip, be diskusijų, gana didelei daliai ūkininkų yra įteigta daug melagingų faktų apie ŽŪR veiklą, ŽŪR vadovus ir bendrą santykį tarp valstybės institucijų ir žemdirbių. Formuojamas negatyvus naratyvas, kuriame vyrauja nuostatos, kad visuomenė kažką skolinga ūkininkams, kad ūkininkai visada yra silpni, nuskriausti, o miesto gyventojai turi tik dėkoti, kad gauna maisto. Aplinkosauginės organizacijos tapo tarsi ūkininkų ir visuomenės priešai, o ŽŪR, bandantys rasti kompromisus, konstruoti konstruktyvų dialogą tarp ūkininkų, aplinkosauginių organizacijų ir valstybės institucijų – imti traktuoti kaip išdavę kokį tai neaprašytą ūkininkų solidarumą, nors jo niekas niekur neįvardijo.
Taip pat gana keista, tačiau ,,kaimo spauda” ilgą laiką skleidė ŽŪR menkinančią ir žemdirbių bendruomenę skaldančią informaciją. Tai susiję su tuo, kad kaimui skirta spauda ir interneto portalai realiai yra nuperkami ir rašo sumokėjusiems užsakovams naudingus straipsnius, ne itin akivaizdžiai šališkus, tačiau tokius, kurie manipuliuoja nuomonėmis, o ne bando surasti tiesą ir aprašyti tikrąją padėtį. Tiesa atskiestas melas yra pats įtikinamiausias, taigi į melo košę įtrupinant tiesos spirgų – neturintys daugiau kitų informacijos šaltinių ūkininkai ir kaimo žmonės kryptingai nuteikiami prieš ŽŪR. Tai ilgą laiką darė neva tai ,,kaimo spauda“. Ši spauda tiesiog elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis pagal žurnalistikos etiką ir kt., tačiau juk elgiamasi pagal principą – „velniop tą etiką, kai galima užsidirbti!”
Atskiras vaidmuo tenka žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidiniui „Mano ūkis“, kuris iš tiesų tapo valstybės lėšomis apmokama LŪS ir LŽŪBA nuomonės reiškimo platforma, kuri užduoda tam tikrą toną visai likusiai apie žemės ūkį rašančiai spaudai. Iš čia ateina ŽŪR ignoravimas – tarsi jų visiškai nebūtų žemės ūkio srityje. Renginiuose, kuriuose akivaizdžiai dalyvauja ŽŪR vadovai, ar atstovai – „Mano ūkis” tiesiog tų faktų nepažymi, o ir nuotraukos dedamos tik ŽŪT narių. Šitaip sukuriamas iškreiptas vaizdas, jog ŽŪR nedalyvauja žemės ūkio aptarimuose ir veikloje. Tada keliamas klausimas – o kam tie ŽŪR reikalingi, jei jų niekur nesimato?
Portaliukas „Agroeta”, kurį sukūrė du asmenys (G. Stanišauskas ir V. Neverdauskas), nusiteikę prieš ŽŪR, tiesiog keletą metų kryptingai be sustojimo pylė „informacines srutas” ant ŽŪR, tik nežinia kas už tai mokėjo. Šitas portaliūkštis „Agroeta” prapuolė, kai vienas jo steigėjų apgavo kitą steigėją. To pasekmė – gimė naujas darinukas – ,,Agrobitė”, kurio atstovas G. Stanišauskas paslapčia bandė atsiprašinėti už ilgametę ,,Agroetos” retoriką ir kvietėsi ŽŪR atstovus pašnekovais į savo straipsnius ir vėliau – teatralizuotas ,,tinklalaides” neva apie procesus žemės ūkyje. Kai kurie ŽŪR atstovai nustojo visiškai bendrauti su G. Stanišausku, kadangi šis visam laikui pasirodė atgrasus, tačiau kai kurie patikliai „susitaikė” ir kai kada dar pabendrauja. Nepaisant to, juntamas priešiškas naratyvas prieš ŽŪR, kai kada jame sukviečiama publika nusiteikusi prieš ŽŪR. G. Stanišauskas lyg ir neutralus, tačiau šališkumas prieš ŽŪR akivaizdžiai yra jo „ląstelėse”, viešo atsiprašymo nebuvo, o ŽŪR veikla nėra nušviečiama objektyviai.
Delfi „Agro” rubrikos vedėjas Arūnas Milašius nepanašu, kad jaustų kažkokią meilę kaimui ar žemės ūkiui, taip pat juntamai neturi akies ŽŪR, nes panašu, jog yra įsitikinęs, kad ŽŪR išlaikomi valstybės, taip pat jam sunku suprasti kaimo žavesį ir įvairovę, tad į viską žvelgia iš kapitalistinės ekonominio konkurencingumo prizmės. Kartais tai yra neutrali pozicija, tačiau dažnai jaučiasi tam tikras požiūris į ŽŪR, kaip į valstybės veltėdžių kompaniją, nesigilinant į socialinius poreikius sutaikyti, šviesti, telkti ir organizuoti žemdirbius. Yra aiškiai Arūno Milašiaus pasakyta – „Delfi” kuria pramoginį turinį, todėl kuo daugiau „šou” tuo geriau skaitomas portalas.
LRT laida „Gimtoji žemė”, kurios vedėja Rūta Simanavičienė, 2025-04-25 d. nušvietė Žemaitaičio ir grupės Seimo narių pasiūlytą projektą panaikinti ŽŪR įstatymą – už įstatymo panaikinimą kalbinti 3 pašnekovai, o gynėju paimtas tik vienas – ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, kuriam suteiktas gan ribotas ir kur kas gerokai trumpesnis laikas už oponentų. Laidoje daug klaidingų faktų, kuriais Seimo nariai klaidina visuomenę (dėl neva skiriamų milijoninių biudžeto paramų ŽŪR, dėl „metų metais” nesikeičiančios ŽŪR vadovybės, dėl demokratinių rinkimų stokos, dėl to, kad ŽŪR palaikė praėjusios kadencijos Žemės ūkio ministrą ir pan.). LRT laidoje nebuvo paneigti šie klaidinantys teiginiai, o klausytojas, nežinantis tiesos negalėjo suprasti konteksto ir aplinkybių, todėl ši laida, galbūt skirta paaiškinti konflikto tarp ,,tarybininkų” ir ,,rūmininkų” aplinkybes, tačiau realiai pasitarnavo dar didesnei klausytojų dezinformacijai, kadangi niekas nepaaiškino, kur Seimo nariai meluoja ir manipuliuoja informacija. Realus šios laidos vaizdas toks – kad esami Seimo nariai nėra patenkinti ŽŪR veikla ir norėtų, kad „demokratiniais” rinkimais būtų išrenkami JIEMS patogūs ŽŪR vadovai, kurie kritikuotų tuos ŽŪM ministrus, kuriuos REIKIA kritikuoti ir nekritikuotų tų ministrų, kurių NEREIKIA kritikuoti. Tai balansuoja ties Asociacijų įstatymo pažeidimu, kuris draudžia kištis asmenims į asociacijos vidaus reikalus. Šiuo atveju Seimo nariai – KRK pirmininkas Kęstutis Mažeika neišdiskutavęs su ŽŪR, su žemės ūkio bendruomene siūlo panaikinti ŽŪR įstatymą (prisidengdamas tuo, kad neva siekia asociacijų lygybės). Kitas Seimo narys – Kazys Starkevičius, buvęs ŽŪM ministras – manipuliuoja milijonais eurų, kurių ŽŪR negauna bei aiškina, kad ŽŪR vadovai išrenkami nedemokratiškai, nors tai spręsti gali tik patys ŽŪR nariai. Taigi, tai irgi kišimasis į ŽŪR, kaip asociacijos, vidaus reikalus iš įtakingo Seimo Kaimo reikalų politiko.
„Valstiečių laikraštis“ kol kas vienintelis nušviečia ŽŪR veiklą teisingai ir objektyviai.
Pagrindiniai Lietuvos dienraščiai nesikiša į žemės ūkio asociacijų santykius, todėl žemės ūkis tampa provincialus, uždaras ir visuomenei nesuprantamas, jame vis labiau įsitvirtina požiūris, kad ūkininkai tarsi nebėra visuomenės dalis ir neprivalo kažką duoti visuomenei – o visuomenė turi skolą ūkininkams.
Apibendrinant galima pasakyti, kad viešojoje erdvėje vyksta sisteminga ŽŪR kritika, paremta teiginiais apie demokratijos ir skaidrumo stoką, nors ta stoka skundžiasi ŽŪR veikloje nedalyvaujantys asmenys bei Seimo nariai, kurie neturi teisės kištis į asociacijų vidaus reikalus. Tuo tarpu mes, ŽŪR giname savo vaidmenį ir siūlome dialogą, nors formuojama viešojo diskurso forma – šališka, su menku ŽŪR atstovavimu diskusijoje ir tendencinga ,,kaimui” skirtos žiniasklaidos laikysena.
LR Seimo narių įsitraukimas ir šališkumas
Mano nuomone, dalis Seimo narių, ypač kurie išrenkami mažose savivaldybėse, iš esmės yra stipriai įtakojami to rajono stipriausiųjų ūkininkų, ir jei laiku nepasiduoda ūkininkų nuotaikoms ir palaikymui – rizikuoja nebūti išrinkti kitai kadencijai. Taip nėra visuose Lietuvos rajonuose, tačiau yra tikrai ūkiškų rajonų savivaldybių, kuriose Seimo narių ir to rajono stipriųjų ūkininkų ryšys juntamas politiniuose sprendimuose. Labai jaučiasi, kadangi kai kurie kaimo/žemės ūkio pakraipos politikos asmenys akivaizdžiai flirtuojantys su LŪS, tarsi gauna tam tikrą paramą iš ūkininkų (palaikymu, kvietimais į renginius ir kitais būdais). Tačiau tokie politikai nebeturi laisvės kalbėti kaip jiems atrodo – jie persiima ir kalba taip, kad ūkininkai girdėtų tą, ką nori girdėti, bet ne tai, kur reikia eiti valstybei ar kokį įsivaizdavimą turi pats tas Seimo narys. Susidaro keistos situacijos, kai visi tarsi už ūkininkus, bet balsavimo rezultatai Seime rodo ką kitą. Tai yra veidmainiavimas ir priklausomumas nuo ūkininkų paramos. Ypač tokie pojūčiai atsispindi tose „gelbėjimo partijose“, kurios tarsi iššoka iš po žemių ir paskui susikramto vienas kitą – ten ima pjautis vertybės ir atidirbinėjimas lyderiui, ar kokiems rėmėjams (Valstiečių ir žaliųjų partija, Nemuno aušra, ir panašūs).
Dalis Seimo narių, ypač Remigijus Žemaitaitis (taip pat ir anksčiau buvęs Seime Vytautas Kamblevičius) ir Viktoras Pranckietis, Valius Ąžuolas, nuosekliai reiškia kritiką ŽŪR atžvilgiu. Realiai juntamas didelis ir stiprus ryšys tarp šių politikų ir jų pasižadėjimų ūkininkų suvažiavimuose, į kuriuos jie yra kviečiami, o ir patys mielai vyksta. Jie į ūkininkų suvažiavimus važiuoja kaip į darbą – pas savo elektoratą, ten yra prisaikdinami ir patys prisisaikdina „viską daryti dėl ūkininkų“, nors kartais reikia pasakyti tiesiai – broliai, jūsų siūlymai neatitinka Europos vertybių ar taisyklių. Šito bijoma pasakyti, viskas pavirsta iškreiptu pataikavimu ir visi yra klaidinami. Ūkininkai nenori suprasti „naujo pasaulio“, o tokie „regionų“ Seimo nariai bijo paaiškinti, nes kaip mat yra priskiriami prie bailių ir prisitaikėlių. Dažnai net valdininkai, ŽŪR atstovai, mokslininkai yra viešai iškritikuojami tokių Seimo narių už tiesios pozicijos sakymą, nes tokia konfrontacija patinka ūkininkams ir prie jų tokie tiesos sakytojai yra išbarami viešai prieš ūkininkus, nes „mano nei kaip visi“. Taigi tokiu panašiu pagrindu daugumai yra įkalta mintis, kad neva ŽŪR yra Lietuvos piktžaizdė ir blogis ir turi būti išrauti su šaknimis nesigilinant ir nediskutuojant. Tam tikras viešas mobingas vyksta, o valdžioje esantieji bijo nepaklusti tokiai susiformavusiai ūkininkų miniai. Per dešimtmetį šie Seimo nariai jau siūlė nutraukti finansavimą, inicijavo auditus, kėlė abejones dėl viešųjų pirkimų, siūlė naikinti ŽŪR įstatymą – veikė kryptingai, neretai viešai pasisakydami be faktinio pagrindo. Tokia veikla, anot ŽŪR, turėjo ne tiek skaidrumo didinimo, kiek jų veiklos diskreditavimo tikslą.
2017 – 2018 metais tuometinio Seimo nario Vytauto Kamblevičiaus ir kito Seimo Nario Remigijaus Žemaitaičio tuometinis šališkumas ir neapykanta ŽŪR, bei įnirtingai ir atkakliai viešai reiškiamas šmeižimas, jog ŽŪR piktnaudžiauja biudžeto asignavimais rodo tik vieną – šie asmenys turi mums nematomą interesą juodinti ŽŪR ir skųsti Valstybės kontrolei. Tai šio tipo politikų stilius. Net jei patikrinimai nieko nerado, sudaromas įspūdis, kad tai, ko nerado kontrolė, buvo itin gerai paslėpta. Tačiau kur veda tokie Seimo narių veiksmai? Tik paskirtas, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas taip pat tarsi netyčia nesugebėjo užtikrinti, kad ŽŪR finansavimas būtų stabilus, taip sutrikdydamas normalų ŽŪR funkcionavimą. Kiti ministrai taip pat vilkino šiuos procesus, susijusius su ŽŪR įveiklinimu, nors finansuojama VšĮ Žemės ūkio konsultavimo tarnyba kritikos nesulaukia. Reikia pažymėti, kad nei vienas toks Seimo narių užsakytas auditas ir kontrolė nerado jokių pažeidimų ŽŪR veikloje, finansuose ir pan., tačiau tokie užsakymai buvo daromi siekiant sukelti įtarimus ir pakurstyti negatyvų ūkininkų nusistatymą prieš ŽŪR.
Tokie Seimo nariai, kaip Kazys Starkevičius, Bronis Ropė, Juozas Baublys – taip pat demonstravo šaltumą esamų ŽŪR vadovų atžvilgiu – tai pasireiškia visur – suteikiant/nesuteikiant žodį per Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžius, neatvykstant į ŽŪR renginius, neva nerandant laiko ir pan., nors tie patys Seimo nariai visada randa laiko vykti į LŪS, LŽŪBA, LPGA ir ŽŪT renginius. Epizodinėse diskusijose, ar užklausti, jie lyg ir supranta bei sutinka, kad ŽŪR reikalingi, tačiau bando eiti pagal LŪS nuomonę, esą ŽŪR vadovybė ne ta, kuri būtų palanki ūkininkams. Kęstutis Mažeika – atskiras vaidmuo – jis „linčiuoja“ tą, kurį linčiuoja minia. Šis asmuo aiškiai nėra ŽŪR pusėje, kadangi taip iš jo reikalauja ūkininkai, galbūt ir asmeninės vertybės labai elastingos. Parašas po ŽŪR įstatymo naikinimo iniciatyva yra tiesiog asmenybės išraiška, nebandant rasti kompromisą, ieškant konstruktyvių sprendimų. Šitoks šių Seimo narių elgesys yra populizmas – pataikavimas tam tikram nuteiktų žemdirbių ratui, tačiau su tam tikru atsargumu.
Na o įvairių lygių valstybės tarnautojai iš ŽŪM ir jai pavaldžių įstaigų, viešai bijo Žemės ūkio tarybos, kadangi yra ne kartą apšaukti, auklėti įvairių ministrais ir viceministrais jau pabuvojusių agresyvią retoriką taikančių ūkininkų, todėl jie tiesos nebeieško ir neatstovauja – paklusniai vykdo vadovybės pavedimus, net ir pačius nelogiškiausius, ir nesikiša į Žemės ūkio tarybos ir ŽŪR kovas. Neakivaizdžiai jie pripažįsta, ir tarsi supranta, kad ŽŪR yra solidi ir išlaikyta organizacija, tačiau kadangi jos bijoti nereikia, tai viešo palaikymo nereiškia. Baimė netekti pareigų valdo Žemės ūkio ministeriją ir dažnai yra ja naudojamasi kaip priemone pakenkti ŽŪR. ŽŪR nebėra kviečiami į tarptautines parodas vykti kartu su ŽŪM delegacija, vėluojama priimti sprendimus dėl tarptautinio atstovavimo lėšų, ŽŪR trukdoma dalyvauti pagal kitas programas – vilkinama priimti sprendimus, kažko delsiama, kaitaliojamos taisyklės ir pan.
Visa tai rodo, kad prieš ŽŪR yra užsisukęs labai įtakingų priešų blokas. Viešai skamba frazės – ŽŪR reikia uždaryti, sunaikinti, įsprausti į kampą. Paskutinis pavyzdys Ū. p. 2025-05-26 Jono Vilionio citata:
Į kur pakrypo visas šis procesas?
Mano ir ŽŪR narių nuomone, dalis įtakingų žemės ūkio verslo atstovų, su kelių valstybės politikų pagalba siekia nustumti ŽŪR iš politinio, ekonominio ir socialinio lauko ir viešo gyvenimo. Šiuo metu ši grupė turi SAVO ministrą ir dalį Seimo KRK politikų ir toliau stiprina pajėgas aktyviai uždominuoti ir ŽŪR palikusius didžiausią pridėtinę vertę kurti galinčius sektorius, bet dėl praeities politikos ir galios nuo BŽŪP paramos nustumiamus sektorius. Tačiau ar šie asmenys yra plačiai matantys valstybininkai, o gal specializuoto sektoriaus dalies verslininkų (ūkininkų) interesų gynėjai?
Toks reiškinys, kai verslo grupė netiesiogiai (ar per tarpininkus) susisieja su politikais, kurie vėliau veikia šios grupės naudai, vadinamas keliais tarptautiniais terminais, priklausomai nuo konteksto ir veiklos pobūdžio:
- Lobizmas (angl. Lobbying)
– Tai legalus ir dažnai reguliuojamas procesas, kai interesų grupės daro įtaką politikų sprendimams. Tačiau, kai lobizmas nevyksta skaidriai ar apeina registraciją – tai jau šešėlinis lobizmas (shadow lobbying, unregistered lobbying).
- Protekcionizmas, giminiavimosi politika (angl. Cronyism, o liaudiškai – ,,švogerizmas“.
– Reiškinys, kai valdžios atstovai palankumą rodo pažįstamoms, artimoms ar „savoms“ verslo grupėms, dažnai neatsižvelgiant į objektyvius kriterijus.
- Valstybės užvaldymas (State capture)
– Labai stiprus terminas. Reiškia situaciją, kai privati grupė (verslo, finansinė ar kita) turi tiek įtakos, kad gali formuoti valstybės politiką, įstatymus ir sprendimus savo naudai. Tai – sisteminė korupcijos forma. State capture – tai platus terminas, apimantis lobizmą, protekcionizmą, įtakos pirkimą, reguliuotojų užvaldymą, ir t. t.
- Įtakos pardavinėjimas (angl. – Influence peddling)
– Netiesioginė ar paslėpta įtakos forma, kai asmuo ar grupė naudojasi savo ryšiais su politikais, kad gautų paslaugų ar sprendimų trečiosios šalies (dažnai verslo) naudai. Tai dažnai yra neteisėta arba labai neetiška praktika.
- Reguliavimo užvaldymas (ang. regulatory capture)
– Kai reguliuojanti institucija (pvz., ministerija ar priežiūros tarnyba), kuri turėtų veikti visuomenės interesais, tampa lojali reguliuojamai pramonei ar verslui. Reguliavimo užvaldymas yra procesas, kurio metu reguliavimo agentūros gali pradėti būti dominuojamos interesų, kuriuos jos reguliuoja, o ne viešojo intereso. Dėl to agentūra veikia taip, kad būtų naudinga interesams, kuriuos ji turėtų reguliuoti.
Politikos ir verslo sąsajų korupcinis tinklas arba trumpiau ir labiau įprastai – institucinė korupcija arba – sisteminė korupcija.
Tarptautinis (angliškas) žodis, apimantis visus šiuos aspektus, būtų:
- State capture – tai platus terminas, apimantis lobizmą, protekcionizmą, įtakos pirkimą, reguliuotojų užvaldymą, ir t. t.
- Elite capture – jei akcentuojama, kad valstybės aparatas tarnauja siauram elitui (verslo, politinei ar klaninei grupei).
- Institutional corruption – kai institucijų veikimas iš principo nukrypsta nuo viešojo intereso dėl ilgalaikės privačių interesų įtakos.
Susidariusi situacija primena strateginį mėginimą perimti įtaką žemės ūkio sektoriuje, diskredituojant ilgametę ŽŪR organizaciją, jos vadovus ir viešumo, skaidrumo ir demokratijos principus. ŽŪR laiko save institucine žemdirbių savivaldos platforma, o ŽŪT veikia kaip lobistinė grupė, siekianti spręsti siauresnių interesų problemas. Šališkų tarybininkams Seimo narių įsitraukimas tik dar labiau radikalizuoja diskusiją ir kelia riziką, kad visas sektorius neteks patikimo ir konstruktyvaus atstovavimo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
ŽŪR nepataikauja valdžios institucijoms, bet dalyvauja diskusijose, teikia argumentuotą ir pagrįstą nuomonę, kuri yra suderinta su ŽŪR organizacijomis – narėmis. Derinimo procesai yra sudėtingi, ypač, kai reikia greitai surasti kompromisus ir visus tenkinančius sprendimus. Sutinku, kad mūsų vertybės išsiskyrė, kadangi LŪS, LŽŪBA, LPGA vadovai ir kiti tarybininkai radikalizavosi, mato tik save ir demonstruoja ultimatyvią poziciją – arba mes traktoriais užkimšime gatves, arba… Klausimas ar šiandien tai yra tinkamiausia forma diskutuoti su savos valstybės pačių išsirinkta valdžia? Reikalingas susiklausymas ir diskusijos, dialogas ir viso žemės ūkio sektoriaus bei kaimo vizijos matymas. Praeityje ŽŪR organizavo ne vieną protesto akciją ir Lietuvoje ir Briuselyje, bet niekada nedemonstravo ir nedemonstruoja agresijos.
Šiandien matome kryptingą ŽŪR diskreditavimo veiksmų seką. Politikai, kurie patys bijo dalies ūkininkų, nebeturi drąsos pasakyti tiesos. Tai veda prie struktūrinio chaoso, žemės ūkio susiskaldymo ir neatsakingo elgesio su sektoriumi, kuris priklauso ne grupėms, o visai visuomenei.
Kodėl visiškai neorganizuojamas joks šio reiškinio aptarimas, nei viešas nei uždaras? O gal laukiama kol įvyks kokie tai smurtiniai pasireiškimai? Aukščiausieji valstybės asmenys žino apie šį reiškinį, tačiau jį visiškai ignoruoja – atseit nenori kištis į žemdirbių vidaus reikalus. Tačiau ar tai, kad viena visuomenės grupė yra be priežasties žeminama ir viešai keletą metų taršoma už tai, kad daug dirba, ar tai, kad prieš kitas ES šalis atrodome kaip susipykę aborigenai, ar tai kad nebedirbame kartu valstybės labui čia valstybės vadovams nėra svarbu ? Kodėl nepadaroma akistata, mediacijos procesas – kad išsiaiškinti šituos kaltinimus ir žiūrėti į perspektyvą ? Kodėl šito vengiama ir toliau skaldoma visuomenė ? Kam tai naudinga?
Algis Baravykas
2025 m. gegužės 26 d. Vilnius
Užimamos pareigos:
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas
P.S.
Šiame tekste pateikti duomenys remiasi viešai prieinama informacija ir oficialiais šaltiniais. Pateikta informacija yra faktinė, be ketinimo šmeižti, įžeisti ar pažeisti asmens garbę ir orumą. Pateiktos įžvalgos yra subjektyvi autoriaus nuomonė, kuri negali būti laikoma oficialiu ar teisiniu vertinimu. Kilus klausimams ar pastebėjus netikslumų, prašome kreiptis dėl paaiškinimo ar pataisymo.