Šiandien, kovo 12 d. numatoma, kad Vyriausybės posėdyje bus tvirtinamas Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planas – svarbiausias Vyriausybės programos įgyvendinimo dokumentas, pagal kurį gyvensime artimiausius 4 metus.
Žemdirbių, miško savininkų ir kaimo lyderiai nepritaria Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planui: nemažinama biurokratijos našta, nestiprinamos savivaldos organizacijos, nesprendžiamos esminės žemės ūkio, miškininkystės ir kaimo problemos.
Žemdirbių, miško savininkų ir kaimo plėtros organizacijų lyderiai šiandien atkreipia dėmesį, kad į jų konkrečius ir pagrįstus siūlymus nebuvo atsižvelgta, todėl reiškia susirūpinimą, atkreipia politikų ir visuomenės dėmesį ir į tai, kad nėra atsižvelgta ir į 2024 m. gruodžio 12 d. Seimo nutarimu patvirtintos XIX-osios Vyriausybės programą.
Žemės ūkio rūmų organizacijos aptarė XIX-osios Vyriausybės programą ir raštiškai pateikė žemės ūkio ministerijai ir Vyriausybės kanceliarijai pasiūlymus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta.
Šiandien BNS naujienų agentūros salėje Žemės ūkio rūmų organizacijų lyderiai pristato esmines problemas.
Spaudos konferencijos dalyviai:
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovas dr. Algis Gaižutis
Vietos veiklos grupių tinklo pirmininkė Kristina Švedaitė
Lietuvos šeimos ūkių sąjungos vicepirmininkė Eglė Markevičiūtė
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Mindaugas Petkevičius
Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus
Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Vytautas Buivydas
Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas
*****
Žemės ūkio rūmų organizacijų pasiūlymai Vyriausybės programos įgyvendinimo planui:
- Socialinių partnerių įtraukimas į sprendimų priėmimą, jų garantijų užtikrinimas – tai kertinis valstybės vykdomos politikos tikslas, tiek nacionaliniu, tiek ir Europos Sąjungos mastu. Todėl būtina stiprinti žemdirbių savivaldą, didinti socialinį dialogą ir užtikrinti, kad sprendimai dėl žemės ūkio politikos būtų priimami atsižvelgiant į tiesiogiai suinteresuotų organizacijų kompetenciją ir patirtį. Savivaldos organizacijos geriausiai supranta savo sektorių problemas ir jų sprendimų budus, todėl jų įtraukimas į sprendimų priėmimą efektyviai prisidėtų prie teigiamų rezultatų. Savivaldos organizacijoms deleguojant Žemės ūkio ministerijai nebūdingas funkcijas, būtų sumažinta biurokratinė našta, optimizuoti administraciniai procesai ir sudarytos sąlygos lankstesniam bei žemdirbių, miško savininkų ir kaimo gyventojų poreikiams atitinkančių sprendimų priėmimui. Tokie modeliai sėkmingai taikomi kitose Europos Sąjungos šalyse.
- Lietuvos melioracijos sistema yra kritinės būklės, todėl be skubių priemonių, artimiausiu metu didelė dalis dirbamos žemės gali tapti netinkama ūkininkavimui, o užpelkėjimo rizika išaugs dvigubai. Tai ne tik kelia grėsmę žemės ūkio produktyvumui ir kaimo ekonomikai, bet ir didina potvynių, dirvožemio degradacijos bei infrastruktūros nykimo pavojų. Tvarus melioracijos sistemos pertvarkymas užtikrintų vandens pertekliaus reguliavimą, žemės ūkio konkurencingumą ir klimato kaitai atsparią infrastruktūrą. Todėl būtina ne tik keisti teisinį reguliavimą, bet ir steigti respublikinį melioracijos finansinį fondą, kuris leistų kaupti tiek valstybės, tiek ir žemės savininkų lėšas sisteminiam problemos sprendimui. Be ilgalaikio finansavimo mechanizmo ir strateginio požiūrio melioracijos sistema netrukus taps nebevaldoma problema, turinčia negrįžtamų pasekmių šalies žemės ūkiui ir ekonomikai. Būtina pakeisti Melioracijos įstatymą, siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių tvarų pertvarkymą bei užtikrinti strateginę reikšmę turinčių polderių priežiūrą bei pakankamą finansavimą šiems darbams atlikti, taip pat tikslinga įkurti melioracijos fondą.
- Ekologinio ūkininkavimo plėtra yra būtina siekiant užtikrinti sveikesnę aplinką, tvarų gamtos išteklių naudojimą ir aukštesnę maisto kokybę. Šis ūkininkavimo būdas padeda sumažinti dirvožemio degradaciją, vandens taršą ir biologinės įvairovės nykimą, nes nenaudojamos cheminės trąšos ir pesticidai. Be to, ekologiška gamyba prisideda prie klimato kaitos švelninimo, nes mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir didina dirvožemio gebėjimą kaupti anglį. Šiuo metu ekologinis ūkininkavimas susiduria su administracinėmis kliūtimis, nepakankama rėmimo sistema ir ribota rinkos plėtra. Be strateginio požiūrio, Lietuva rizikuoja prarasti galimybę tapti viena iš lyderių tvarios ir aukštos pridėtinės vertės žemės ūkio produkcijos gamyboje. Siūlome skatinti ekologinių ūkių plėtrą, didinti jų konkurencingumą, mažinti biurokratinę naštą bei skatinti vietinės ekologiškos produkcijos vartojimą, siūlome parengti ir vykdyti Lietuvos ekologinio ūkininkavimo plėtros veiksmų planą, kuris padėtų sukurti palankesnes sąlygas ūkininkams pereiti prie ekologinės gamybos, optimizuoti paramos mechanizmus, skatinti pažangias agrotechnologijas, stiprinti ekologiškos produkcijos perdirbimą ir plėsti jos vartojimą tiek vidaus, tiek ir eksporto rinkose. Europos Sąjunga vis labiau remia ekologišką žemės ūkį, todėl Lietuva, turėdama aiškią strategiją, galėtų efektyviau išnaudoti ES finansavimo galimybes ir stiprinti savo tvaraus ūkininkavimo potencialą.
- Dirvožemis yra esminis gamtinis išteklius, lemiantis maisto saugą, ekosistemų stabilumą ir žemės ūkio konkurencingumą, tačiau šiuo metu Lietuvoje trūksta aiškaus teisinio reguliavimo, kuris užtikrintų jo ilgalaikį išsaugojimą. Nekontroliuojamas dirvožemio alinimas, erozija, tarša ir organinės medžiagos mažėjimas kelia pavojų žemės ūkio produktyvumui, biologinei įvairovei bei vandens kokybei. Siekiant užtikrinti tvarų dirvožemio naudojimą ir jo apsaugą, siūlome parengti Dirvožemio įstatymą. Dirvožemio įstatymas leistų nustatyti aiškias dirvožemio apsaugos gaires, reglamentuoti tvarią žemės naudojimo praktiką, skatinti aplinkai palankias inovacijas žemės ūkyje bei suderinti nacionalinius tikslus su Europos Sąjungos Žaliojo kurso reikalavimais. Šis teisės aktas būtų esminis žingsnis užtikrinant ilgalaikę dirvožemio būklės gerėjimą ir atsparumą klimato kaitai.
- Afrikinis kiaulių maras (toliau – AKM) jau daugiau kaip dešimtmetį daro didelę žalą Lietuvos kiaulininkystės sektoriui – dėl ligos protrūkių sunaikinta apie 80 tūkst. kiaulių, o nuostoliai siekia dešimtis milijonų eurų. Jei nebus parengtas ir įgyvendintas AKM išnaikinimo šernų populiacijoje planas, virusas toliau nekontroliuojamai cirkuliuos, sukeldamas nuolatinius protrūkius ūkiuose, mažindamas vietinės kiaulienos gamybą, stabdydamas eksportą ir didindamas ekonominį nesaugumą. Tokia situacija ne tik blogintų kiaulių augintojų padėtį, bet ir trukdytų atkurti sveiką bei tvarią gyvulininkystės rinką Lietuvoje. Būtina parengti ir vykdyti afrikinio kiaulių maro išnaikinimo šernų populiacijoje planą, kuriame būti numatytos koordinuotos priemonės, apimančios medžiotojų įtraukimą, biologinio saugumo priemones, skatinamąsias išmokas už AKM likvidavimą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Tokių veiksmų sėkmę įrodė ir kitos Europos šalys, todėl Lietuva turi imtis aktyvių priemonių AKM problemai išspręsti.
- Lietuvos gyvulininkystės sektorius šiuo metu susiduria su įvairiais iššūkiais (augančiomis žaliavų kainomis, Europos Sąjungos žaliojo kurso reikalavimais, klimato kaitos poveikiu ir globalių krizių sukeltais rinkos sutrikimais), kurie gyvulių augintojams kelia papildomą finansinę ir administracinę naštą. Be aiškių strateginių prioritetų ir paramos mechanizmų, smulkūs ir vidutiniai ūkiai gali neišlikti, šalis taps priklausoma nuo importo, taip pat kils grėsmė apsirūpinimui vietinės kilmės žemės ūkio ir maisto produkcija. Ankstyvas ir aiškus šalies gyvulininkystės politikos nustatymas padėtų sektoriui prisitaikyti prie darnaus ūkininkavimo, pasinaudoti ES paramos galimybės bei išlaikyti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Siūlome paspartinti ir jau šiais metais suformuluoti konkrečius Lietuvos gyvulininkystės plėtros strateginius prioritetus, numatant ambicingesnį gyvulininkystės sektoriaus politikos krypčių ir priemonių laikotarpiui iki 2030 m. parengimo terminą.
- Smulkieji ir vidutiniai ūkiai bei jaunieji ūkininkai yra kaimo gyvybingumo, vietinės ekonomikos ir maisto gamybos pagrindas. Jie prisideda prie darbo vietų kūrimo regionuose, mažina socialinę atskirtį ir skatina tvarų ūkininkavimą, kuris padeda saugoti aplinką bei biologinę įvairovę. Be to, stiprindama smulkius ir vidutinius ūkius, Lietuva gali mažinti priklausomybę nuo maisto importo, skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines ir užtikrinti kokybiško, vietinės kilmės maisto prieinamumą vartotojams. Jaunieji ūkininkai yra žemės ūkio ateitis, todėl svarbu sudaryti jiems palankias sąlygas įsitvirtinti rinkoje ir perimti šeimos ūkius, taip išvengiant ūkininkavimo tradicijų nykimo. Be kryptingos paramos smulkiesiems ir jauniems ūkininkams, Lietuvos kaimo vietovės susidurtų su dar didesniu gyventojų senėjimu, ūkių koncentracija stambių rinkos dalyvių rankose ir kaimo infrastruktūros nykimu. Siekiant ne tik sustiprinti smulkių ir vidutinių ūkių ir jaunųjų ūkininkų konkurencingumą, bet ir prisidėti prie tvarios kaimo plėtros, darbo vietų kūrimo ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus atsparumo didinimo, būtina sukurti kompleksinę smulkiųjų ir vidutinių ūkių bei jaunųjų ūkininkų rėmimo sistemą, apimančią finansines paskatas, mokestines lengvatas ir administracinės naštos mažinimą.
- Nuolatinis ūkininkų ir kaimo gyventojų mokymasis yra esminė sąlyga inovacijoms diegti, ūkio konkurencingumui didinti ir prisitaikyti prie kintančių žemės ūkio reikalavimų bei klimato kaitos iššūkių. Šiuo metu žemdirbių konsultavimo sistema yra fragmentiška, o mokymosi visą gyvenimą galimybės – ribotos. Be nuoseklios paramos ir socialinių partnerių įtraukimo, kaimo gyventojai susiduria su informacijos trūkumu, technologinių naujovių diegimo sunkumais ir konkurencingumo mažėjimu. Siekiant ne tik sustiprinti žemdirbių kompetencijas, bet ir padėti įgyvendinti Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslus, skatinant inovatyvų, tvarų ir konkurencingą žemės ūkio sektorių, siūlome užtikrinti mokymosi visą gyvenimą principų įgyvendinimą ir žemdirbių bei kaimo gyventojų konsultavimo sistemą, prieinamą kiekvienam kaimo gyventojui ir žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus dalyviui.
- Šiuo metu taikomi aplinkosauginiai apribojimai žemės ir miškų savininkams dažnai nustatomi be pakankamo teisinio ir ekonominio pagrindimo, o jų įgyvendinimas sukelia finansinius nuostolius ir riboja tvarios veiklos galimybes. Dėl griežtų suvaržymų ūkininkai ir miškininkai praranda galimybę efektyviai naudoti savo žemę, o kompensavimo mechanizmai dažnai būna nepakankami arba jų išvis nėra. Būtina optimizuoti esamą saugomų teritorijų sistemą, kad ji užtikrintų realią gamtos apsaugą, o ne perteklinius apribojimus. Tai reikštų aiškesnį teritorijų valdymą, racionalesnį ribojimų taikymą ir didesnį ūkininkų įtraukimą į sprendimų priėmimą, siekiant suderinti gamtos apsaugos ir žemės naudojimo interesus. Siekiant užtikrinti subalansuotą gamtos apsaugos ir žemės naudojimo interesų suderinimą, skatinti tvarią žemės ūkio ir miškininkystės veiklą, mažinti socialinę įtampą ir leisti efektyviai įgyvendinti ilgalaikę saugomų teritorijų strategiją, siūlome peržiūrėti šiuo metu taikomus aplinkosauginius apribojimus žemės ir miškų savininkų valdomiems plotams ir optimizuoti esamą saugomų teritorijų sistemą.
- Lietuvoje ūkinių gyvūnų veislininkystė pastaraisiais metais susiduria su iššūkiais, susijusiais su nepakankamu valstybės dėmesiu, finansavimo trūkumu ir fragmentuota veislininkystės sistema. Nepaisant veislininkystės asociacijų įdirbio, neretai kuriamos dirbtinės ir nenatūralios schemos, kurios neatitinka realių ūkininkų poreikių bei trukdo tvariai veislininkystės plėtrai. Be to, trūksta aiškios nacionalinės strategijos, kaip efektyviai didinti genetinį potencialą, gerinti gyvūnų produktyvumą ir skatinti veislinių gyvulių auginimą, išvengiant perteklinių administracinių kliūčių. Stiprinant pripažintų veislininkystės asociacijų vaidmenį ir atsisakant dirbtinių reguliavimo schemų, būtų užtikrinta efektyvesnė, ūkininkų poreikius atitinkanti nacionalinė veislininkystės sistema, kuri prisidėtų prie Lietuvos gyvulininkystės konkurencingumo, genetinės kokybės gerinimo ir tvarios gamybos tikslų įgyvendinimo. Siūlome stiprinti pripažintų veislininkystės asociacijų vaidmenį.