Taip pavadinta VDU ŽŪA Agronomijos, Bioekonomikos plėtros, Miškų ir ekologijos, Žemės ūkio inžinerijos fakultetų mokslininkų, UAB „Kvalitetas“, LR ŽŪR narės Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos konsultantų ir ūkininkų, plėtojančių biologiškai vertingų produktų trumpąsias tiekimo grandines, susibūrusių į EIP veiklos grupę „INNOFOOD HUB“ nuotoliniu būdu surengta konferencija – diskusija.
Ši solidi komanda įgyvendina projektą „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“, kurio tikslas–sukurti savireguliacijos pagrindu funkcionuojantį inovacijų diegimo ir sklaidos modelį, skirtą spartinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių formavimą ir vietos rinkų plėtrą.
Pasak EIP veiklos grupės projekto vadovės prof. dr. Vilmos Atkočiūnienės, projektas įpusėjo. O kuo jis gali būti svarbus ūkininkams? Kas jau dalyvauja trumposiose maisto tiekimo grandinėse (TMTG), gali pasitikrinti, ar pasinaudoja svarbiausiomis galimybėmis, o kas tik planuoja – pasirinkti trumpiausią kelią ir bandyti išvengti klaidų, kokias padarė pirmieji.
Prof. V.Atkočiūnienė konferencijos metu kalbėjo apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių (TMTG) vystymo dėsningumus, apie galimybes, kaip atverti rinkas vietiniams produktams.
Priminsime, kad pagal EK ataskaitas Europos Parlamentui, TMTG yra ūkininko vykdomas prekių pardavimas vartotojui dalyvaujant sumažintam tarpininkų skaičiui. Beje, tyrimais nustatyta, kad atstumas, kurį reikėtų nuvažiuoti vartotojui įsigyti produktų, turėtų neviršyti 7,4 km. Kodėl būtent tiek? EK duomenimis, jeigu atstumas yra didesnis, tai anglies dioksido išlakos yra didesnės nei tradicinėje maisto tiekimo sistemoje. Taigi TMTG gyvavimą riboja ne tik nauda ūkininkams, bet ir aplinkosaugos niuansai, kurie ateityje bus vis labiau svarbūs ūkininkaujant. Tačiau realybė kol kas šiek tiek kitokia ir šiame projekte numatoma, kad produktai tarp augintojų, gamintojų ir vartotojų gali būti iki 50-70 km ir tarp augintojo bei vartotojo yra ne daugiau kaip vienas tarpininkas. Žinoma, geriausias variantas, kai tarpininkų nėra.
Prof. V.Atkočiūnienė apžvelgė ir vietos maisto sistemos (VMS) organizavimo ypatybes bei VMS sukuriamą naudą.
Dr. Ilona Kiaušienė bei dr. Gintarė Vaznonienė, remdamosi atliktais sociologiniais tyrimais, pateikė pranešimą apie biologiškai vertingų produktų ir jų vartojimo tendencijas. Pasak mokslininkių, tyrimas parodė, kad vartotojai vis dar ne itin pasitiki ūkininkais, o smulkūs ūkininkai susiduria su didele konkurencija rinkoje, jų derybinė galia parduodant produkciją rinkoje yra maža. Tyrimas parodė, kad ūkininkai vis dar nėra linkę bendradarbiauti, nesugeba apjungti savo turimų išteklių, todėl ne visi vartotojų poreikiai vidaus rinkoje užaugintiems bei pagamintiems produktams yra tenkinami, o kai kurių gamyba ūkiuose netgi mažėja.
Mokslininkės pateikė naujausius statistinius duomenis apie pagrindinių maisto produktų suvartojimo pokyčius. Taigi per paskutinius keturis metus lietuviai beveik 30 proc. daugiau suvartoja vaisių ir uogų, 16 proc. kiaušinių, 11 proc. mėsos ir mėsos produktų, tačiau net 10 proc. mažiau vartoja bulvių, net 16 proc. kviečių bei 9 proc. grūdų produktų.
Specifinį, tačiau itin įdomų pranešimą parengė UAB „Kvalitetas“ direktorius, Vilniaus universiteto prof. dr. Dalius Serafinas: „Kritiniai rizikos taškai, rizikos vertinimo visoje tiekimo grandinėje kriterijai“.
Paprastai nagrinėjama grandinė nuo lauko iki stalo, o prof. D.Serafinas pratęsė šią grandinę iki medžiagų įsisavinimo, net iki DNR. Taigi prof. D.Serafinas atkreipė ūkininkų dėmesį ne tik į tai, kaip sukurti maisto produktų biologinę vertę, bet ir akcentavo, kad svarbu jos neprarasti.
VDU ŽŪA doc. Dr. Egidijus Zvicevičius papildė kolegos temą ir parengė pranešimą: „Agro – maisto žaliavų ir jų biologinės vertės išsaugojimas“.
Pasak E.Zvicevičiaus, maisto grandinėse prarandama labai daug maisto produktų – kiekvienas vartotojas per metus Lietuvoje išmeta apie 175 kg maisto produktų. Tačiau tai – tik praradimai paskirstant maisto produktus ir juos vartojant. O dar prarandama auginant, paruošiant juos pardavimui bei laikant sandėliuose. Manoma, kad per metus vidutiniškai prarandame apie 35 proc. visų žemės ūkyje užauginamų maisto produktų. Taigi yra rezervų išvengti tiek daug nuostolių.
E.Zvicevičius apžvelgė kai kurių produktų konservavimo būdus: džiovinimą, konservavimą šalčiu, laikymą hermetinėse sąlygose, rauginimą bei marinavimą bei fizinį- cheminį konservavimą.
Apžvelgdama aptariamą projektą prof. V.Atkočiūnienė pastebėjo, kad pandemija, karantinas, gali net pagreitinti TMTG plėtrą. Ūkininkams svarbu tokia galimybe pasinaudoti, kitaip ši idėja liks tik planuose, tik kaip neįgyvendinta arba nepakankamai įgyvendinta idėja. Pasak prof. V.Atkočiūnienės, ūkininkams svarbu suprasti, kad svarbu ne tik įsisavinti ES ir valstybės paramą, svarbiau – kad sistema taptų gyvybinga. Tai ir būtų svarbiausia jų išlikimo konkurencinėse rinkose sąlyga.