Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) vadovą Vytautą Tėvelį galima vadinti gyva paukštininkystės istorija. Šiemet sukanka 25 metai, kai jis vadovauja šiai asociacijai, o su paukštininkyste savo gyvenimą šis žmogus susiejo daugiau negu prieš 50 metų! Buvo Lietuvos žemės ūkio ministerijos Paukštininkystės tresto gamybinio skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas, vėliau pasinėrė į gamybą: darbinės karjeros laiptais kilo nuo Vilniaus paukštyno vyriausiojo technologo, Juodšilių paukštyno vyriausiojo zootechniko iki generalinio direktoriaus. Be to, 2002–2009 metais V. Tėvelis dėstė ir Lietuvos veterinarijos akademijoje, jam suteiktas profesoriaus vardas.
LPA vadovas Vytautas TĖVELIS maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie paukštininkystės raidą Lietuvoje ir apie sudėtingą dabartinę padėtį.
Pokalbį pradedame nuo žvilgsnio į praeitį. Pakviestas prisiminti svarbiausius paukštininkystės istorijos momentus, kurių liudininku teko būti ir dalyvauti pačių įvykių sūkuryje, pašnekovas primena, jog anais laikais ūkio raida priklausė nuo SSKP CK plenumų nutarimų. „Iš viršaus“ buvo suplanuota ir žemės ūkio gamybos specializacija bei koncentracija – Vakaruose jau įprastas modelis. Veikiantiems paukštininkystės ūkiams vadovavo bei pirmųjų pramoninių Vievio bei Vilniaus paukštynų statyba rūpinosi specialiai tam 1965 m. įsteigtas Paukštininkystės trestas. Naujieji kompleksai produkciją – kiaušinius ir mėsinius viščiukus – pradėjo tiekti 1967–1968 m.
Kurie raidos etapai, Jūsų vertinimu, paukštininkystei buvo reikšmingiausi?
Pirmasis – pramoninės paukštininkystės atsiradimo, vystymosi. Vilniaus paukštyne teko pradėti cecho viršininku ir statyba įsisavinti pirmuosius broilerių auginimo pastatus, mėsinių viščiukų auginimo technologiją, tuo pat metu pačiam mokytis, kurti ir ją tobulinti. Lietuvoje atsirado žodis „broileris“, kurio iki tol niekas nežinojo – parduotuvėse būdavo parduodamos kiaušinius baigusios dėti vištos tokiomis ilgomis kojomis, ir tų vištų ne visada būdavo. Prasidėjus mėsinei paukštininkystei, šiek tiek viščiukų atsirado ir prekyboje. Žinoma, buvo parduodama visa skerdena (ne kaip dabar, kai siūloma šimtai įvairių gamtinių, nuo skerdenėlių ir pusfabrikačių iki galutinių produktų – dešrų, dešrelių, rūkytų, marinuotų gaminių). Riboti buvo ir kiekiai, ne viskas būdavo skirta Lietuvos rinkai. Reikėdavo pakrauti vagonus į Rusiją, daugiausia į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas).
Kitas lūžio taškas – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Iki tol Vilniaus paukštynas ir Lietuvos mėsinė paukštininkystė buvo aukščiausio lygio SSRS, rodikliai atrodė labai geri. Tačiau kai atsivėrė sienos ir galimybė išvažiuoti į Vakarų rinkas – pamatėme, kad Europos Sąjungos ir pasaulio mastu mūsų rodikliai yra… šiaip sau.
Vienu laiku sutapo daug dalykų. Nutrūko įvairūs tiekimo ryšiai, atsirado ekonominės, energetinės problemos. Kartu turėjome pereiti prie daug tobulesnės veislinės medžiagos, keisti technologijas, technologinius įrenginius. Tuo pat metu į Lietuvos rinką pradėjo plūsti paukštiena iš pasaulio, pirmiausia „Bušo šlaunelės“ (taip buvo praminti iš JAV įvežami paukščių ketvirčiai). Mūsų rinka atsidarė ir Lenkijai. Jos paukščių augintojai jau buvo pažengę, turėjo ryšius su Vakarų valstybėmis, kitą veislininkystės, technologijų lygį. Reikėjo techniškai pertvarkyti, palaipsniui keisti įrenginius. Technologijos reikalavo tikslumo tiek lesinant, tiek išlaikant mikroklimato reikalavimus.
Trečiasis etapas – privatizavimo. Kai kurie ūkiai išsidraskė, paukštides pavertė lentpjūvėmis, sandėliais, kai kurie išvis metė veiklą. Vilniaus paukštynas, jau pastatytas Kaišiadorių paukštynas nutarė tęsti veiklą. Gyvi ir šiandien, nors Kaišiadorių paukštyno skerdykla dabar nutraukė veiklą. Vilniaus paukštyne galima gaminti produktus, kurie turi paklausą Vakarų valstybėse, taip pat ir japonai kai ką valgo iš tų produktų. Reiškia, aukštas technologinis lygis, paukštynas yra konkurencingas Europos ir pasaulio lygiu.
Užsiminėte apie milžinišką technologinę pažangą. Ji neatskiriama ir nuo mokslinių tyrimų. Priminkite, kokias mokslines temas nagrinėjote Jūs.
Esu apsigynęs daktarinę ar kandidatinę disertaciją, vėliau tęsdamas mokslinę veiklą apgyniau habilitacinį darbą. Tai mėsinės paukštininkystės srities darbai. Gilinausi į fermentinių preparatų panaudojimo galimybes auginant broilerius. Sutapo, kad veikė fermentų gamykla, fermentai buvo naudojami odos, maisto pramonėje, o paukštininkystėje kažkaip ne. Padiskutavome su Pabaltijo paukštininkystės bandymų stoties (ši stotis 1968–2022 m. veikė Velžyje, Panevėžio r.) darbuotojais, kad reikėtų pabandyti. Šiandien Lietuvos paukštininkystėje fermentiniai preparatai naudojami gana plačiai, o tada buvau vienas iš pradininkų. Kombinuotieji pašarai nebuvo subalansuoti pagal maistines medžiagas, jų santykines dalis. Preparatų panaudojimas davė ekonominį efektą. Toliau tęsiau šitą darbą su veisliniais paukščiais, apgyniau habilitacinį darbą.
Paskutiniais dešimtmečiais paukštininkystėje vyko intensyvi gamybos centralizacija, koncentracija. Ar šiandien nesikeičia požiūris? Didelė paukščių sankaupa vienoje vietoje gresia ir daug didesniais nuostoliais. Girdime, kad Prancūzijoje dėl paukščių gripo skaičiuojami milijoniniai nuostoliai.
Pasaulyje paukštininkystės įmonės, ypač su perdirbimu, yra didelės (tarkim, mūsų Vilniaus paukštynas Lenkijos masteliais yra palyginti nedidelis), nes perdirbimo technologija reikalauja našumo. Technologinės linijos nepaprastai brangios, visiškai automatizuotos. Šiuo atžvilgiu reikalinga koncentracija.
Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje, matyt, paukščių auginimas bus decentralizuojamas. Atsiranda didelis mikrobinis spaudimas, kuriam valdyti reikia nepaprastai daug ir brangių medžiagų: pastatų valymui, dezinfekcijai, paukščių auginimo metu.
Šiandien sunku atlaikyti konkurenciją, ne visada pakankami auginimo intensyvumo rodikliai. Decentralizaciją auginimo lygyje galima taikyti pagal sistemą „viskas pilna – viskas tuščia“. Tarkim, per savaitę paukštidės užpildomos, o užauginus paukščius – pastatai per savaitę ištuštinami. Taip aplinką galima išvalyti, nutraukti vadinamąją mikrobinę grandinę.
Lietuvoje jau atsiranda nedideli augintojai, kurie turi 2-3, iki 5 pastatų kompleksėlius ir gali taikyti „pilna – tuščia – pilna“ sistemą. Matyt, tas kelias yra paukštininkystės ateitis.
Mokslininkai perspėja, kad su klimato kaita, migruojant ir susitinkant įvairioms rūšims, didėja naujų užkratų atsiradimo pavojus…
Žiūrint istoriškai, kai buvome apriboti SSRS sienų, apribotas buvo ir paukštininkystės produktų judėjimas. Sektorius mažiau susidurdavo su užkrečiamosiomis ligomis. Kai atsinaujino ir suintensyvėjo kontaktai su pasauliu, užplūdo įvairūs paukštininkystės produktai, suintensyvėjo žmonių judėjimas – atsirado ir užkrečiamųjų ligų judėjimas. Jos šiandien sėkmingai valdomos vakcinomis.
Dėl naujų ligų šiltėjant klimatui – tikėkimės, kad mokslas spės užbėgti už akių ir sukurs atitinkamas kovos priemones. Paukščių gripo Lietuvos paukštynuose kol kas pavyksta išvengti, paukštynai taiko aukšto lygio biologines apsaugos priemones.
Taigi pereiname prie šių dienų aktualijų… Jau keleri metai, kai paukštininkystė išgyvena krizę, kokios turbūt nebuvo per visą istoriją – tam pritartumėte?
Tikrai taip. Pasaulyje sprogo ir į Lietuvą atėjo kovidas. Lietuva kasmet į užsienį išveža apie 40 tūkst. t paukštienos. Ji aukštos kokybės, keliauja į senąsias Vakarų šalis – Angliją, Prancūziją, Olandiją. Dėl Covid-19 karantino užsidarė restoranai, prekybos tinklai. Produkciją teko šaldyti, parduoti įvairiems perdirbėjams vos ne perpus mažesne kaina nei įprastai. Tai buvo pirmasis smūgis sektoriui. Jį pavyko išgyventi šiek tiek su valstybės pagalba, šiek tiek iš savo išteklių – kompensuojant iš kitų veiklų. Jau atrodė, kad padėtis grįžta į vėžes – pradėjo kilti pašarinių komponentų, grūdų kainos, o produktų kaina nekilo. Antras smūgis. Vėl – šiek tiek valstybė padėjo, šiek tiek iš kitų veiklų sektorius kažkaip „išsivyniojo“. Trečias smūgis – energetikos kainų šuolis.
Dabar paukštienos kaina yra pakilusi, palyginti su pernai ji ženkliai didesnė. Vasaros mėnesiais nuostolis gali laikytis ties nulio riba. Bet ateis žiemojimo sezonas, o gamyba nepaprastai imli energetikai. Vienadieniam viščiukui pastate turi būti 33-35 laipsniai C temperatūra. Šildymas daugiausia gamtinėmis dujomis. Jos pabrango 5-6 kartus, o nuo liepos mėnesio numatomas dar vienas kainų šuolis. Gamyba imli ir elektros energijai – ji reikalinga perdirbimui, vėdinimui. Jei nebus valstybės paramos sprendžiant šituos dalykus, manau, daug kas gali atsisakyti veiklos, bent žiemai.
Seimas ir Vyriausybė, regis, turi gerų žinių. Dėl smarkiai išaugusių elektros, gamtinių dujų kainų gyventojams ir verslui antrąjį pusmetį bus kompensuojama iš valstybės biudžeto, iš viso kompensacijoms bus skirta 570 mln. Eur…
Kiek bus žemės ūkiui, iš jo kiek paukštininkystei? Kas tas kompensacijas tvarkys? Jei Energetikos ar Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – jos vėl sakys, kad tai Žemės ūkio ministerijos sritis. Visiškai neaišku, kaip bus skirstomos lėšos, kokia tvarka. Paramos taisyklės dažnai sukuriamos tokios, kad nors Vyriausybė tam tikrą sumą skiria, paukštininkystės sektorius ne visada gali pasinaudoti. Ypač didžiosios įmonės, nes daugeliu atvejų parama skiriama tik mažoms ar vidutinėms, o didžiosioms ji apribojama.
Nuostolių kompensavimas iš kitų veiklų, gamybos diversifikavimo negali tęstis be galo. Viskas turi savo ribas.
Dabar daug šnekama apie žaliąją energetiką. Tai toks gal labiau teorinis klausimas: ar vertinama galimybė šildymui pasitelkti atsinaujinančius energijos išteklius, gal jau yra Europoje tokių įgyvendintų projektų?
Kiek man žinoma, vis dėlto visur vyrauja šildymas dujomis. Gamyba labai didelio energetinio imlumo.
Kalbėjome daugiausia apie mėsinei paukštininkystei iškilusius iššūkius, tačiau su jais susiduria ir dėsliųjų vištų augintojai. Jie primygtinai spaudžiami atsisakyti narvų. Kokios jų nuotaikos?
Palyginti su mėsine paukštininkyste kiaušinių gamyba kiek lengviau išvingiavo per krizes. Šiek tiek mažesnis energijos poreikis, bet pašarų kainų šuolis toks pat skaudus. Pašarai ir jų komponentai, baltyminės žaliavos, energetiniai priedai, vitaminai, veterinariniai preparatai – viskas pabrango ne keliais procentais, o kartais. Kai kurių komponentų kainos pakilo net iki 200 proc. Komponentai brangsta daug sparčiau negu kyla kiaušinių kainos.
Dabar dėl narvų laikymo sistemos. Mūsų skaičiavimais, laikymo sistemai pakeisti reikia 60 -70 mln. Eur. Žemės ūkio ministerija kol kas apie tai nesileidžia į kalbas. Kiaušinininkų ekonominė situacija dar nėra dramatiška, nes vieni gal buvo pasisėję ir turi savo grūdų, jų nepardavė. Bet kai pelno nėra ar jo tik menkas procentėlis pragyvenimui, tikrai nėra pinigų laikymo sistemoms pertvarkyti. Jei būtų kažkokia speciali ministerijos, Vyriausybės programa, pagal kurią būtų remiama bent pusė sumos, reikalingos laikymo sistemai pakeisti – gal imtų paskolas, tie dalykai judėtų.
Prekybos tinklai ir dalis restoranų pareiškė, kad narvuose laikomų kiaušių atsisakys nuo 2024 metų, kai kurie nuo 2025 metų. Tokius kiaušinius galima bus nukreipti tik perdirbimui, o tada pelningumas dar blogesnis. Praktiškai neverta ir gaminti. Bręsta sektoriui riba.
Susiklosčius visai puokštei nepalankių sąlygų, logiška būtų manyti, kad išankstinės nuostatos dėl narvų turėtų būti peržiūrėtos.
Visuomenininkams iš „Tuščių narvų“ tas pat, kokia ekonominė situacija. Su jais buvome susitikę. Mes ne prieš narvų atsisakymą. Pritariame, kad laikymo sąlygos turi būti gerinamos. Mes kalbame apie tai, kad ekonominės sąlygos dėl Covid-19, pašarų brangimo, energetikos kainų šuolių neleidžia sparčiai padaryti pakeitimus. Argumentus lyg tai girdi, bet už kurio laiko, žiūrėk, vėl savo šneka.
O prekybos tinklai – pareiškimus padarė, nori žodį tesėti. Parduotuvių lentynose matome jau vis daugiau ne narvuose laikomų vištų kiaušinių. Jei mes neduosime, pasiieškos pasaulyje, iš kitur atsiveš. Tai amžinas gamintojų ir prekybininkų karas.
Dabar ateitį labai sunku prognozuoti. Vis dėlto kokios būtų Jūsų įžvalgos?
Dabar visko brangimo banga. Sektorius atsilaikys, jei paukštininkystės produktų kainos pasivys šią visų komponentų brangimo bangą. Žmonėms reikia valgyti tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir pasaulyje. Sektorius šiandien turi visą bazę – paukščių laikymo, produktų paruošimo. Gali puikiausiai laikytis. Su sąlyga – jei produktų kainos pavys aplinkos kainų kilimą.
Prognozuojame, kad paukštienos gamyba Lietuvoje šiek tiek mažės, nes disproporcijos tarp gamybos ir pajamų neatlaikęs užsidarė Kaišiadorių paukštyno perdirbimas. Bent dabar numatome apie 20 proc. susitraukimą – šia dalimi mažės produkcijos eksportas. Kaip klostysis antrasis pusmetis, sunku prognozuoti, nes laukiama naujų energetinių kainų, dar brangesnių pašarų. To dar nebuvo, kad būsimo derliaus būtų laukiama dar aukštesnėmis kainomis. Ir nėra vilčių, kad greitai išsispręs pašarų, jų komponentų problemos ir palengvės.
Vieniems sunkiau, tai gal dabar kitiems yra proga užsiimti nišą? Gal mažiesiems paukštynams, šeimos ūkiams sąlygos užsiimti paukštininkyste palankesnės?
Galima mėginti, jei pats augini, pats parduoti tiesiogiai vartotojui. Turguje už 10 kiaušinių prašo trijų eurų, kai parduotuvėje galima nusipirkti už 1,60 Eur ar dar pigiau. Tačiau dabar kiekvienam augintojui labai brangūs pašarai, pašariniai priedai. Kartu su energetika jie sudaro didžiausias gamybos išlaidas. Juo sunkiau mėsos augintojams. Dabar niekas naudos neturi – nei mėsos augintojai, nei kiaušinininkai, nei perdirbėjai. Į kainas žiūri, skaičiuoja ir vartotojai. Man atrodo, kad jiems kaina labai svarbu.
Dėkojame už Jūsų įžvalgas.