Lietuvos žemės ūkio rūmai (toliau – ŽŪR) tampa nuoseklios politinės atakos taikiniu. Nepaisant to, kad tai viena seniausiai Europoje veikianti savivaldos institucija, atstovaujanti ne tik žemdirbiams, bet ir visiems kaimo gyventojams, pastaraisiais metais vis garsiau skamba siūlymai panaikinti ŽŪR įstatymą, atimti finansavimą, kurio ŽŪR negauna, ir perimti funkcijas. Kas už viso to stovi?
Tiek viešai, tiek žiniasklaidoje girdimos frazės apie „valstybės pinigais šeriamus biurokratus” neturi faktinio pagrindo – ŽŪR vykdo projektus pagal aiškias programas ir atsiskaito atsakingoms agentūroms. Tikrasis konfliktas – tai galingų verslo interesų bandymas nustumti ŽŪR iš politinės ir ekonominės arenos. Tai daroma per alternatyvias struktūras, lojalius Seimo narius ir sisteminį spaudimą.
Toks elgesys primena „valstybės užvaldymo” (state capture) modelį, kai politika tarnauja siaurai verslo grupei, o ne viešajam interesui.
Situaciją komentuoja ir savo įžvalgomis dalinasi Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius, nuo 2018 m. Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Algis Baravykas.
Pradžiai – apie savo kelią į ŽŪR. Į ŽŪR Lietuvos kiaulių augintojų asociacija įstojo, kaip į organizaciją, atstovaujančią žemės ūkio sektoriui. Tačiau tai kas vyksta šiandien, kada bandoma kurti naratyvą, kad Žemės ūkio rūmai nereikalingi, kadangi jie nieko neduoda. Noriu paklausti – o kas duoda ? Kokia savivaldos organizacija yra skirta duoti ir dalinti? Net bažnyčia, ir ta, ima aukas, o ne duoda išmokas.
Juk savivaldos organizacijos susikūrė iš poreikio pasakyti valdžiai kas yra ne taip su valdžios siūlomomis priemonėmis ir teisiniu reguliavimu. Dažnu atveju valdžios atstovai nutolę nuo gamybos, neturi tiesioginio ryšio su ūkio šakomis, kurias kuruoja pagal pareiginę instrukciją. Pats žodis ,,kuruoja“ reikalauja atskiro aptarimo – specialistui, kuris iš tiesų yra specialistas rašyti teisės aktą ir jį nešioti iš kabineto į kabinetą vieną dieną pasako, kad štai nuo šiandien tu kuruosi ir pvz. kiaulininkystę ir jis ima ją ,,kuruoti“. Kuravimas apsiriboja tuo, kad specialisto ar vyr. specialisto pareigas einantis asmuo ima nagrinėti kiaulininkystės problematiką, tačiau tik tais atvejais, kai kažkas kreipiasi. Be kreipimosi nėra įprasta iš viso judinti bent vieną pirštą, net jei tai yra ,,kuruojama“, paprastai už tokį iniciatyvų kuravimą galima gauti pylos arba papildomo darbo krūvio, todėl toks specialistas kuruoja tik tada, kai jau nebėra kur trauktis ir kuruoti verčia aplinkybės, ES teisės aktai, koks netikėtas išorės spaudimas, skandalas ir pan.
Taigi tam, kad kiaulininkystė nesugriūtų, patys augintojai, kuriems tai rūpi įsisteigė asociaciją ir ją išlaiko savo įnašais. Jei valdžia nutaria, kad tokią asociaciją verta paremti (pvz., kilmės knygoms vesti ar renginiams organizuoti ir pan.) – paramą asociacija priima, tačiau kai valdžia nusprendžia, kad kiaulininkystė per gerai laikosi ir paramą nutraukia – asociacija išsilaiko pati ir toliau sako ką turi daryti valdžia, kad kiaulininkystė išsilaikytų.
O darbo pakanka: valdžia ištisai daro klaidas, nes ,,kuratoriai” iš esmės nutolę nuo to, ką kuruoja. Valdžiai atrodo, kad ji pasakydama ar kažkur parašydama žodį, jog plėtoja kiaulininkystę jau ją ir plėtoja. Tačiau per 28 metus Lietuvoje nebuvo pastatyta nei viena nauja kiaulių ferma. ES lėšų kiaulininkystės projektams skirta vos 0,45 % nuo visų investicijoms skirtų lėšų voko. Apsileista užkrečiamosiomis ligomis. Valstybė sau ,,išsidūrė akis” – nustojo rinkti gamybinę statistiką ir nesusirenka statistinių skaičių, ,,išsioperavo smegenis” – atsikratė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, kuris gebėdavo padaryti atskirų sektorių analizes, nebeteko net savo valdytos ir sparčiai į bankrotą judėjusios ,,praktinės kiaulininkystės bazės“ – AB ,,Kiaulių veislininkystė”, kurios gėdai reikia pasakyti, kad paskutinės laikytos kiaulės badavo, o jų, dėl klaikaus išsekimo išvaizdos, įsigyti niekas nenorėjo.
Tai kokiu konkrečiu būdu tas ,,kuravimas ir plėtra” yra realizuojamas ? Mano pajautimu – tiesiog ,,svajingų norų išreiškimu”. Pavyzdžiui daug metų eilė stambių kiaulininkystės ūkių parsidavinėjo. Juos nupirko ne ūkininkai, ,,norintys lietuviškų lašinių” tačiau užsienio kapitalo investuotojai, kurie tai padarė legaliai, pagal galiojančius įstatymus ir nieko nenuskriaudė. Priešingai – jie tuos ūkius aplopė, padarė panašius į civilizuotus, tačiau kai kas bando juos menkinti, tarsi būtų kažką apvogę. Kodėl taip yra? Kodėl tai daro net ministerijų vadovai ir Seimo nariai ? Net ūkininkų organizacijų vadovai viešai drįsta niekinamai vadinti šiuos ūkius ,,danų kiaulininkais”. Kas tai ? Kodėl patys neperkate fermų, neauginate kiaulių ?
Lietuvos kiaulių augintojų asociacija vienija visus augintojus, kurie linkę vienytis, veikia skaidriai, mes teikiame visas finansines, veiklos ataskaitas, į mūsų susirinkimus kviečiami žemės ūkio ministerijos vadovai, aplinkos ministerijos vadovai, VMVT atstovai ir kt. Mes atsakome visuomenei į keliamus klausimus ir ieškome dialogo su jos grupėmis įvairiausiais susikertančiais klausimais – apsirūpinimo maistu, mėsos kokybės, užimtumo, aplinkos taršos, klimato kaitos, gyvūnų gerovės ir pan. ir t. t.
Lietuvos kiaulių augintojų asociacija yra Žemės ūkio rūmų narė nuo pat šios organizacijos atkūrimo (1991 m.). ŽŪR nariai yra ir kitos žemės ūkio šakų, miškininkystės, kaimo vietovių, kultūros, tautinio paveldo ir kt. asociacijos.
Taigi mes esame ne nusikaltėliai, ne visuomenės atmatos, o normali organizacija, drauge su kitomis panašiomis organizacijomis dirbanti žemės ūkio, miškininkystės ir įvairiose kaimo srityse, tiesiogiai ir per skėtinę organizaciją – Žemės ūkio rūmus, atstovaujanti savo interesams Lietuvoje ir tarptautinėse organizacijose.
Kas vyksta Žemės ūkio rūmuose ir aplink juos, kad tiek daug šurmulio?
Kadangi visose asociacijose, bei ŽŪR veikia tarybos, o nuo ŽŪR savo noru atsiskyrusios Lietuvos ūkininkų sąjunga – toliau LŪS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija – toliau LŽŪBA, Lietuvos pieno gamintojų asociacija – toliau – LPGA ir kitos tuo metu ir vėliau prisijungusios asociacijos 2018 metais kartu sukūrė Žemės ūkio tarybą, kuri siekia kenkti Žemės ūkio rūmams, tai toliau juos vadinsiu ,,Taryba” ir ,,tarybininkai”, o Žemės ūkio rūmus trumpinsiu ŽŪR, o atstovus – ,,rūmininkai”.
Iš esmės dabar yra dvi grupės – rūmininkai, kuriems ir aš pats priklausau, bei tarybininkai. Na, dar yra neutralūs, bet jie nieko nesako, tik gal pakomentuoja facebook po straipsniais, arba kartais prisišlieja prie vienų, kartais prie kitų, kaip tuo metu jiems atrodo patogiau.
ŽŪR 2013 metais, po ilgų diskusijų, buvo pataisytas Žemės ūkio rūmų statutas. Būtina priminti, kad tuo metu ŽŪR nariais,be kita ko, buvo garsiai ŽŪR nekenčiančios – LŪS, LŽŪBA, LGAA, LPGA organizacijos. Iš esmės bendru sprendimu, po diskusijų ir balsavimo, buvo pertvarkytas ŽŪR valdymas, kuris iki tol buvo neefektyvus ir gremėzdiškas. Į ŽŪR valdymo organą – ŽŪR tarybą patenka nebe visų organizacijų – narių atstovai, tačiau tik tie, kurie yra išrenkami visuotinio ŽŪR suvažiavimo metu. Tai užtikrina aktyviausių narių darbą ir leidžia operatyviau priimti sprendimus. Tačiau sykiu su naujuoju statutu atsirado daug nepatenkintų, kurie turėjo ambicijų būti ŽŪR Taryboje, ar vadovybėje, tačiau nesulaukė kitų ŽŪR narių palaikymo.
Kadangi jau 18 metų tenka turėti reikalų ŽŪR, todėl galiu pasakyti, kad mano pažintis prasidėjusi apie nuo 2006 m. iki 2011 m., kada ŽŪR administracijai autoritariškai vadovavo direktorius R. Urbonas, tada vyravo politinis populizmas, daug lėmė efektyvus flirtas su Žemės ūkio ministerija, ŽŪR veikla nebuvo struktūrizuota, specialistai neatliko savo užduočių – informacijos dalijimasis ir apdorojimas vyko tik išrinktųjų tarpe, tarp kurių – LŪS, LŽŪBA, LPGA, LGAA vadovai. Valdymas buvo neefektyvus. Tada ŽŪR buvo daug butaforinių iš esmės nieko neatstovaujančių rajoninių asociacijų, sukurtų dėl svorio balsuojant. Aš nežinau, kada jos tapo ŽŪR narėmis, tačiau kad tuometis direktorius Remigijus Urbonas tuo labai naudojosi – faktas. Praktiškai rinkimai buvo surežisuojami, o rinkimų užkulisių nebuvo įmanoma perprasti. Bet LŪS, LŽŪBA, LGAA, LPGA, ir net Šeimos ūkininkų sąjungai vadovavusiam Vidui Juodsnukiui anuomet taip buvo patogu ir problemos neįžvelgė nei vienas. Mano atstovaujamos asociacijos nariai – įmonių atstovai, todėl mes dirbame struktūrizuotai – daromi planai, protokolai, nutarimai, ataskaitos, greita informacijos sklaida, faktai, o ne plepalai. Todėl man ten daug kas atrodė keista ir nepriimtina. ŽŪR pirmininkas tada buvo Bronius Markauskas. Į jo kailį neįlįsi ir nežinau kodėl tuo metu ŽŪR, mūsų organizacijai – LKAA jau kildavo klausimų, kodėl mes priklausome ŽŪR? Žemės ūkyje visada buvo ką ginti ir dėl ko kovoti, bet faktas toks – kai aš asmeniškai ir mano atstovaujamos asociacijos nariai pasigedome iniciatyvų iš ŽŪR. Tada ir pats siūliau LŽŪBA generaliniam direktoriui Jonui Sviderskiui kurti organizaciją, atsveriančią ŽŪR. Bet tuo metu ŽŪR dėmesio ir scenos ,,bačka” buvo po dabartinių ,,tarybininkų” kojomis ir jie save tuo metu laikė vienais svarbiausių, todėl tarybininkams tuo metu jokių pokyčių ŽŪR nereikėjo. Tiko ir įstatymas ir viskas kas po juo.
Atsitiko taip, kad po to sekęs ŽŪR direktoriaus V. Pociaus vadovavimas buvo neilgas ir blankus. Tik įsijungus ŽŪR vicepirmininkui, o vėliau ŽŪR direktoriui Sigitui Dimaičiui pavyko įvesti padorią tvarką ŽŪR valdyme. Po gana netikėtai pasisukusių ŽŪR pirmininko rinkimų 2011 metais buvo išrinktas Andriejus Stančikas ir reikalai ėmė keistis. Tuometinio ŽŪR vicepirmininko Sigito Dimaičio ir ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko pastangomis buvo nutrauktos ankstesnių direktorių sudarytos nenaudingos ŽŪR sutartys, suburtas darnus administracijos kolektyvas, 2013 m. pakeistas ŽŪR statutas, imta labai atsakingai juo vadovautis, atsirado komitetų ir darbo grupių veikla, pasitarimai ir posėdžiai yra protokoluojami, informacija viešinama ir už ją atsiskaitoma skaidriai. ŽŪR dalyvauja ir pasitarimuose su valstybinėmis organizacijomis ir sudaro sąlygas dalyvauti savo nariams, būti atstovaujamiems. Posėdžių metu burna niekam nėra uždaryta, pasiūlymai priimami ir svarstomi – savaime suprantama balsų dauguma lemia sprendimus. Pradėjus eiti ŽŪR direktoriaus pareigas Sigitui Dimaičiui pradėtas tvarkyti nugyventas ŽŪR pastatas, ko nebuvo daroma 20 metų. Ir viskas vyko tuo pačiu metu, kai ,,savi” dar iš ŽŪR neišstoję būsimi ,,tarybininkai”, o vėliau išstoję ir sukūrę ŽŪT nariai, kaišiojo pagalius į ratus – visaip apkalbėjo, melagingai kritikavo, skleidė apkalbas ir netiesą, reikalavo sau didesnių teisių nei kiti nariai turi ŽŪR. Sigitui Dimaičiui, kaip ŽŪR administracijos vadovui, niekas neturėjo ir neturi priekaištų, nes šis reguliariai atsiskaito už ŽŪR veiklą per visuotinį susirinkimą – veikloje yra viskas aišku, veikla vyksta, finansavimu rūpinamasi, lėšos nepavogtos ir neiššvaistytos, darbuotojai dirba ir aptarnauja ŽŪR narius. Tinklalapis, facebook, spauda – visur pilna ŽŪR informacijos. Valdžia, bent jau ta valdžios dalis, kuri nepalinko į ŽŪT pusę, skaitėsi ir gerbė. Per posėdžius nebešąlame, kaip tai buvo tuomet, kai valdė J. Ramonas, B. Markauskas ir R. Urbonas. Kad to nematyti – neužtenka būti aklam ir kurčiam, reikia stengtis nematyti.
Savaime aišku, kad ŽŪR organizacija nėra tobula, bet jau yra rimtai sustyguoti darbui ilgam, ištvermės reikalaujančiam darbui, o ne popso kūrimui. ŽŪR narių tarpe yra keletas visą Lietuvą neapimančių asociacijų, kurias į ŽŪR priėmė dar tada, kai S. Dimaitis nevadovavo, tačiau šitą kaltę turėtų prisiimti tie, kas tuomet dalyvavo priimant tas asociacijas į ŽŪR narių tarpą, o ne S. Dimaitis, ar A. Svitojus, kurie šiandieną neturi svertų asmeniškai išbraukti tokius narius. Pagaliau, o ar to reikia ? Kiek kartų esame gavę kontrastingos kritikos – vieni kritikuoja ŽŪR už tai, kad asociacijos tik visos Lietuvos masto, kiti pliekia, kad ignoruojami regionai. Net pats LŪS pirmininkas Jonas Talmantas iškilmingai kažkada rinkiminėse kalbose į ŽŪR pirmininkus, žadėjo surinkti ženkliai daugiau nemokių ir pusiau gyvų asociacijų į ŽŪR, tai ŽŪT su tarybininkais neturėtų ir labai piktintis, kad jų pačių nuomone, keletas panašių tokių asociacijų kaip tik yra užsilikę. Ankstesnė buvusi betvarkė leido viską suvelti ir neteisėtai „nuo galinės sėdynės“ vadovauti būtent tiems ,,tarybininkams“, kurie yra labiausiai nepatenkinti sąžiningu Sigito Dimaičio darbu, tiek įsiskaudinę, nes nostalgija tai romantiškai praeičiai nepraeina ir byra nesustojamais kaltinimais ir apkalbomis. Tas blaškymasis tarp prioritetų ir kaltinimų žėrimas dėl kiekvieno sprendimo yra ŽŪT išskirtinis bruožas. Kaltinti, kaltinti ir kaltinti. ŽŪR neorganizuoja streiko – kalti prieš žemdirbius, ŽŪR organizuoja streiką – vėl kalti, nes ne vietoje ir ne laiku ir dar kažkas blogai. ŽŪR palaiko ministrą – kalti, nepalaiko ministro – vėl kalti. Čia pasaka be galo. Norėdamas mušti visada rasi lazdą, o čia ne lazdą – visą politikų baudėjų būrį surikiavo ŽŪR bausti.
Konflikto su ,,tarybininkais“ priežastys ir eiga. Konflikto esmė
ŽŪT buvo įkurta kaip atsvara ŽŪR, neva pastarieji neatsižvelgė į stambias žemdirbių organizacijas. Tačiau, remdamasis savo, kaip tuo metu vykusių įvykių dalyvio, atmintimi, bei dokumentais teigiu, kad tikroji priežastis – kai kurių organizacijų vadovų ambicijos ir nepasitenkinimas demokratiniais sprendimais, kai nebuvo suteiktos išskirtinės privilegijos ar nebuvo išrinkti jų kandidatai į vadovybę.
Vadovai, tokie kaip Jonas Talmantas, Aušrys Macijauskas, Jonas Vilionis ir kiti, 2016-2017- 2018 metais nelaimėję ŽŪR vadovų rinkimų dėl asmeninių savybių, o ne dėl priklausymo asociacijoms, todėl savo asociacijų nariams pateikinėjo informaciją, neva ūkininkai ŽŪR nepageidaujami, patys susikūrė diskriminavimo legendą ir inicijavo išstojimą iš ŽŪR. Priminsiu, kad ŽŪR pirmininko rinkimai vyko anksčiau laiko, kadangi tuometinis ŽŪR pirmininkas Andrejus Stančikas ir vicepirmininkas Bronius Markauskas buvo išrinkti į LR Seimą, todėl vicepirmininkas Sigitas Dimaitis buvo paskirtas laikinai einančiu ŽŪR pirmininko pareigas ir organizavo ŽŪR pirmininko rinkimus. Rinkimai vyko net tris kartus.
Pirmasis ŽŪR pirmininko rinkimų bandymas: 2016 m. gruodžio 14 d. Kandidatai: Jonas Talmantas ir Adolfas Jasinevičius. Rezultatas: Antrajame balsavimo ture kandidatai surinko po lygiai – 24 balsus. Dėl balsų pasidalijimo pirmininkas nebuvo išrinktas. Sprendimas: Rinkimai laikyti neįvykusiais. Laikinai pirmininko pareigas ėjo tuometinis vicepirmininkas Sigitas Dimaitis.
Antrasis rinkimų bandymas: 2017 m. balandžio 27 d. Kandidatai: Vėl tie patys – Jonas Talmantas ir Adolfas Jasinevičius. Rezultatas: Ir šį kartą rinkimų antrasis turas baigėsi lygiosiomis – abu kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių. Sprendimas: Pirmininkas vėl neišrinktas, todėl nuspręsta rinkimus nukelti dar kartą vieneriems metams.
Trečiasis bandymas: 2018 m. kovo 9 d. Kandidatai: besiformuojančių rūmininkų kandidatas Arūnas Svitojus ir besiformuojančių tarybininkų ,,suvienytas“ atstovas buvo ŪP vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas. Rezultatas: Arūnas Svitojus buvo išrinktas ŽŪR pirmininku.
Kodėl ŽŪR organizacijos nebalsavo už ŽŪR signatarą Vytenį Neverdauską? Mano subjektyvia nuomone, lėmė asmeninės savybės – iškalbos stoka, menkavertė ŽŪR programa, pristatyta prieš rinkimus, ŪP laikraščio manipuliatyvus elgesys, istorijos su nušautais gandrais ir vidinės ŽŪR įvykusios istorijos, kurios diskretiškos, tačiau ŽŪR nariams ir kolektyvui žinomos.
Vytenis Neverdauskas tapo paskutine ŽŪT tarybininkų atstovų viltimi, kadangi Jono Talmanto pergale nebetikėta. Nenuostabu, kad Jonas Talmantas po to nebebuvo išrinktas ir LŪS pirmininku, nes ir tarpe ūkininkų juo taip pat nebuvo taip pasitikima, kaip anksčiau. Jono problema – begalinis noras ir staigus užsidegimas tapti kažkokiu labai aukštu, neturint iškalbos ir kultūringo elgesio, jis tuo metu metėsi į socdemų gretas, sklandė gandai, kad jis bus ministras, vėliau – kad taps VMVT vadovu, o galiausiai – išlindo informacija, kad baustas už kokį tai nusikaltimą, o tai – rimta kliūtis į bet kokį postą.
Vytenio Neverdausko rolė ties ŽŪR pralaimėtais rinkimais nesibaigė – po rinkimų jis tapo aršiu ŽŪR priešu – jo laikra…šmeižyje paskirties neatitinkančiu pavadinimu ,,Ūkininko patarėjas“ liejosi ir liejasi nebūtos istorijos apie ŽŪR ir čia yra vienas iš pagrindinių netiesos formavimo ir skleidimo .. ,,botų“ (tokį darinį vadinti žiniasklaida būtų itin netikslu).
Tikroji ŽŪT atsiskyrimo nuo ŽŪR priežastis buvo tai, kad šių savo noru išstojusių asociacijų atstovai (konkretūs vadovai, o ne organizacijų nariai) norėjo dominuoti prieš kitų asociacijų atstovus, nes jie save laikė ypatingais, didžiausiais ir svarbiausiais žaidėjais žemės ūkyje ir savo ego ir elgesiu pūtėsi prieš kitus ŽŪR narius, tiesiog stengėsi dominuoti prieš kitus ŽŪR narius. Jie to nevengė pademonstruoti ir pabrėžti prieš kitus, o tai jų kalba reiškia, kad visi kiti turi užsičiaupti ir klausyti, ką kalba ,,svarbiausieji” ir nemėginti prieštarauti ar ginčytis. Kas nežino kokiu grubiu ir užgauliu tonu su žmonėmis kalba Jonas Vilionis? Kaip moka išsišaipyti rafinuotų patyčių ekvilibristas Zigmas Aleksandravičius? Jonas Talmantas anuomet sugebėdavo visus iškvailinti, užčiaupti, o savarankiškai jokio siūlymo nesugebantis pateikti. Jonas Sviderskis, turėdamas didelį patyrimą sakyti kalbas, tiesiog meistriškai viską amortizuodavo – tarsi visa tai nieko tokio. Posėdžiuose visi šie asmenys sugeba sukurti tokį ypatingą spektaklį, kurį būtų galima pavadinti ,,Ir turtuoliai verkia“. Aišku, savo žavesio įnešdavo ir ,,Šimtatūkstantinę armiją smulkiųjų ūkininkų – varguolių“ neva atstovavęs Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos atstovas Vidas Juodsnukis, sugebėdavęs visus praktiškai mąstančius įkaitinti ir gana neblogai paerzinti. Taigi su šiais choru kone šaukiančiais ir ultimatumus keliančiais atstovais ŽŪR posėdžiuose kalbėtis tiesiog nebuvo įmanoma. Todėl, mano subjektyviu vertinimu, šie ,,tarybininkų“ atstovai ir nebuvo išrinkti ŽŪR vadovais. Tada įvyko Didysis Įsižeidimas – neva – ,,CARAMS ŠPYGĄ PARODĖ“. Todėl visiems skubiai ir plačiai buvo apskelbta, kad ŽŪR neva nesiskaitoma su ūkininkais beigi žemės ūkio bendrovėmis, po to prasidėjo ŽŪR šantažas – išstosim, jei neklausysite ką sakome, šmeižimas įvairiomis apkalbomis, grobstymais ir pan. ir skyrybos, po kurių buvę kolegos nenurimsta iki šiol ir paskelbę tikrą vendetą yra pasiryžę visomis išgalėmis atkeršyti ir savomis, ar kitų rankomis sunaikinti ŽŪR.
Pradžioje ŽŪT susikūrė tarsi tarp kitko – net Šeimos ūkininkų braškininkas Vidas Juodsnukis atsidūrė ŽŪT kūrėjų būrelyje, tačiau greitai pajutęs, kad sėdi kaip zuikis tarp vilkų – meistriškai lanksčiai ,,apvertė plokštelę“ ir ,,ėmė dainuoti kitas daineles“. ŽŪT kūrėjas ir pirmininkas Jonas Talmantas pasakojo Seimo Kaimo reikalų komitete, kad dirbs savo darbą, o ŽŪR darbui netrukdys. Neva išsilaikysią iš to pirmininko lėšų, kuris tuo metu pirmininkaus ŽŪT. Tokių ,,pasakų“ pakako ir S. Skvernelio vyriausybės ministrams ir patarėjams. Jie lengva ranka ŽŪT įtraukė kaip pačią rimčiausią organizaciją – lygiavertę ŽŪR į visas darbo grupes ir pan. Ne be reikalo ŽŪM ministras G. Surplys kandidatavo Šakių r. į Seimo narius – LŽŪBA prezidento P. Puskunigio plotai ribojosi, o gal ir persidengė su G. Surplio rinkėjų plotais ir galimai tai buvo kažkoks magiškas atsitiktinumas. Plungiškio G. Surplio kelionės į Šakius ir iš žemaičio transformavimasis į zanavyką buvo tikrai pastebimas Žemės ūkio ministro Surplio darbotvarkėje.
Nors ŽŪT visaip aiškino, kad ŽŪR yra nekompetentingi, o jau jie tai patys kompetentingiausieji, ir visiems deklaravo galėsiantys veikti vien tik iš savo surinkto nario mokesčio, bet per kelis metus nepavyko sukurti struktūriškai stiprios organizacijos: nematyti nei administracijos, nei tarptautinių ryšių, nei paslaugų sistemos, nėra nei tinklalapio. Tik vėliau atsirado šioks toks facebook profilis, kurį matyti kažkas kuruoja pagal savo tos dienos nuotaiką – nei struktūros, nei ilgalaikių tikslų, nei vizijos, nei misijos, nei kažkokio stangraus plano čia nesitikėkite. Tiesiog viskuo gyvenime nepatenkinta ir save aukštinanti jėga. Šitą ,,veiklą“ galima pamatyti iš ŽŪT veiklos ataskaitų, kurios yra viešai prieinamos Registrų centre. Jos skurdžios ir neišsamios. Tuo metu ŽŪR ir toliau vykdo projektinę veiklą, dalyvauja tarptautiniuose formatuose ir yra reglamentuota ŽŪR įstatymu ir atsiskaitanti prieš visuomenę organizacija.
Taigi čia kyla klausimas man, kaip LKAA atstovui – jei Seimo narys R. Žemaitaitis propaguoja ŽŪR įstatymo panaikinimą, kokią alternatyvą R. Žemaitaitis siūlo LKAA, na ir tuo pačiu pavyzdžiu – kitoms ,,rūmininkų“ asociacijoms ? Iš skaidriai veikiančių ŽŪR, kurie turi 100 metų istoriją, yra įteisinti atskiru įstatymu, atstovauja interesams šalies ir tarptautiniu mastu, aktyviai dalyvauja Briuselyje Copa-Cogeca. Juk ŽŪT neturi aiškaus ryšio su Lietuvos valdžios institucijomis ir jokio ryšio su tarptautinėmis organizacijomis. ŽŪT nėra Copa-Cogeca narė ir negali ja tapti. Panaikinus ŽŪR įstatymą, Lietuvos kiaulių augintojų asociacija gali būti nepriimta į ŽŪT ir kam tai rūpės ? Šiuo metu LKAA atstovas gali atstovauti kiaulininkystės sektorių Copa-Cogeca darbo grupėje ,,Kiauliena“ (kiti žemės ūkio ir kaimo plėtros sektoriai – kitose analogiškose grupėse), kuri dirba jau gal 50 metų, ir kurioje visos ES ūkininkų atstovai reguliariai aptaria kiaulininkystės sektorių ir susitinka su Europos Komisija aptarti rinkos, teisės aktų, mokesčių, paramos, veterinarijos ir kitų susijusių klausimų ir problemų. Kaip LKAA galės patekti prie to svarbaus atstovavimo ir sprendimų priėmimo stalo, jei ne per ŽŪR ?
Noriu paklausti – o ką ne taip prieš Lietuvą padarė LKAA, kad R. Žemaitaitis ir jo Nemuno aušrininkai nori atimti šią galimybę iš Lietuvos kiaulių augintojų? Ir ar turi Lietuvos žemės ūkis nebebūti atstovaujami struktūrą turinčios organizacijos, kuri atsiskaito už savo tarptautinę veiklą prieš visuomenę ? Pagaliau – jos vadovai ir darbuotojai moka anglų kalbą, ką sunku būtų teigti apie ŽŪT vadovus ir darbuotojus. Tą lengva patikrinti.
Ar kas nors galite pagalvoti, kad asociacijų lygiava yra idėja, kuri veda neaišku kur ? Nes LŪS, turinti rajonų skyrius, yra didesnė skėtinė organizacija, nei ŽŪT, tuomet klausimas, kuri iš jų dviejų labiau ,,skėtinė“ ir realiai turėtų atstovauti žemės ūkį Briuselyje? LKAA neįstos ir nestos į LŪS, nes LKAA nariai daugiausiai yra žemės ūkio įmonės, o ne fiziniai asmenys ūkininkai. LKAA nepateks į LŽŪBA, kadangi kiti interesai ir LKAA nariai daugiausiai UAB ir ūkininko statusą turintys ūkiai, o ne ŽŪB.
Laukite tęsinio.
Algis Baravykas
2025 m. gegužės 26 d. Vilnius
Užimamos pareigos:
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas
P.S.
Šiame tekste pateikti duomenys remiasi viešai prieinama informacija ir oficialiais šaltiniais. Pateikta informacija yra faktinė, be ketinimo šmeižti, įžeisti ar pažeisti asmens garbę ir orumą. Pateiktos įžvalgos yra subjektyvi autoriaus nuomonė, kuri negali būti laikoma oficialiu ar teisiniu vertinimu. Kilus klausimams ar pastebėjus netikslumų, prašome kreiptis dėl paaiškinimo ar pataisymo.