ŽŪR Taryba pasiūlė Baltąją knygą pakoreguoti iš esmės

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Tarybos posėdyje Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė Rasa Melnikienė ir žemės ūkio viceministras Darius Liutikas pristatė Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos Baltosios knygos projektą. Strateginis nacionalinis dokumentas, kuriame apibrėžiami svarbiausi žemdirbiams ir kaimo bendruomenėms kylantys kaimo raidos iššūkiai iki 2030 – ųjų, susilaukė išskirtinio ŽŪR Tarybos narių dėmesio ir daugybės pastabų.

LAEI pranešimas Baltosios knygos poreikis

ŽŪM Baltosios knygos pristatymas

Reikalavimai suglumino

Žemdirbiams į akis pirmiausia krito Baltosios knygos kūrėjų dažnai naudojamas teiginys, kad tai yra „strateginis dokumentas“. Žemdirbiai iki šiol ir pasigesdavo būtent žemės ūkio vystymo strategijos. Todėl Baltosios knygos projektą aptarę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) nariai šiam dokumentui kėlė labai aukštus reikalavimus.

„Baltoji knyga turi būti toks dokumentas, kuriame pateiktos kryptys būtų tvirtos ir joje numatytų tikslų privalėtų laikytis žemės ūkiui svarbius dokumentus, nutarimus, įstatymus priimantys politikai bei valdininkai. Baltoji knyga turėtų būti lyg nenuginčijamas argumentas“, – toną pageidavimams pasiūlė ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus.

Toks tikslas šiek tiek suglumino Baltosios knygos projektą ŽŪR tarybos nariams pristačiusią LAEI direktorė Rasą Melnikienę bei žemės ūkio viceministrą Darių Liutiką.

„Ačiū, kad pasitikite, kad keliate tokius aukštus reikalavimus, tačiau Baltoji knyga yra strateginis dokumentas, kuriame nurodomos kryptys, bet negali būti nurodomi labai konkretūs sprendimai“, – sakė viceministras.

Kaimas traukiasi

Ar toks dokumentas reikalingas? Oficialūs statistiniai duomenys neginčijamai rodo, kad tokio svorio dokumentas netgi būtinas. Kodėl?

„Nuo 2008 m. iki 2017 m Lietuvoje gyventojų sumažėjo 15,96 proc. – daugiau nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Tiek dėl vidinės (iš kaimų į miestus) tiek dėl tarptautinės migracijos ypač sparčiai gyventojų mažėja kaimiškuose regionuose. Juose 2017 m. gyveno tik 40,2 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau būtent iš šių regionų 2017 m. pasitraukusieji sudarė net 76,9 proc. visų Lietuvos migrantų“, – sakė R.Melnikienė.

Statistikos departamento duomenimis, nuo 2004 m. iki 2016 m. Lietuvoje ūkių skaičius sumažėjo 40,6 proc.

„Labai svarbu, kad daugiausia sumažėjo darbingų 30 – 49 metų ūkininkų. 2016 – aisiais iki 29 m. amžiaus ūkininkaujančiųjų ir jų šeimos narių tebuvo 13,1 tūkst. asmenų. Taigi traukiasi ne silpni ir neperspektyvūs, bet ir jauni ūkininkai. Jeigu tokio pobūdžio demografinės tendencijos nepasikeis, tai pagal Eurostat prognozes Lietuvos kaimo gyventojų skaičius nuo 924 tūkst. šįmet sumažės iki 809 tūkst. 2030 – aisiais ir bus vis sunkiau užtikrinti retai apgyvendintų kaimo regionų gyvybingumą“, – bėrė argumentus R. Melnikienė.

Taigi akivaizdu, kad laikas senka, kai dar galime pakeisti žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką. Jeigu paskutines galimybes praleisime – Lietuvos kaimai dar labiau ištuštės, o žemės ūkyje liks Europai nebūdingi tik itin stambūs ūkiai.

Pavardės tarp eilučių

Nors viceministras D.Liutikas tikino, kad Baltojoje knygoje neišskiriami prioritetiniai sektoriai, tačiau ŽŪR tarybos nariai pastebėjo, jog kai kuriais atvejais būtent palankiai išskiriami stambieji ūkiai. Ir netgi konkretūs stambieji ūkiai bei konkrečios stambiausios žemės ūkio bendrovės.

„Man atrodo, kad pataikaujate stambiausiems grūdų augintojams bei stambiausiems pieno gamintojams. Tarp kai kurių Baltosios knygos projekto eilučių aš regiu konkrečias stambiųjų ūkių savininkų pavardes. O juk iš kaimo ir žemės ūkio traukiasi ne stambieji, bet smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai“, – pastebėjo A.Svitojus.

ŽŪR pirmininkui pritarė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis: „Žemės ūkio ministerija turi suprasti – jeigu ir toliau pataikaus stambiausiems ūkininkams ir stambiausioms žemės ūkio bendrovėms, tai neverta rašyti Baltosios knygos, nes kaimų neliks. Neliks ir vartotojų. Štai tada stambieji ūkininkai supras, ką padarė“.

Įdomu, kad kalbėdama apie užduotį sustabdyti kaimo gyventojų mažėjimą, R.Melnikienė patvirtino, kad tik stambieji ūkiai šios problemos neišspręs.

Juo labiau, kad Lietuvos kaimo vietovėse veikiančių labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių (LMMVĮ) skaičius nuolat augo. 2004–2017 m. tokių įmonių kaimo vietovėse išaugo bemaž 2 kartus: nuo 7448 įmonių 2004 m. iki 14237 įmonių 2017 m. Tačiau augimas pasižymėjo ryškiomis regioninėmis disproporcijomis ir, visų pirma, yra sietinas su įmonių skaičiaus augimu regionuose prie didžiųjų miestų. Pavyzdžiui, 2017 m. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apskričių kaimo vietovėse veikė 76,5 proc. visų kaimo vietovėse veikiančių LMMVĮ. Tai rodo, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir žemos pajamos, nepakankama vidaus rinka ir vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, dažniau intensyviau pasireiškia būtent atokiuose regionuose.

Globalizacijos pasekmės

Didėjant maisto pasirinkimo galimybėms šalies gyventojai vis daugiau vartoja maisto, pagaminto toli nuo jų gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, 2017 m., palyginti su 2013 m., Lietuvos gamintojams tenkanti dalis mažmeninės kiaušinių kainos struktūroje sumažėjo nuo 59 iki 46 proc., kvietinių miltų – nuo 37 iki 30 proc., geriamojo pieno – nuo 33 iki 27 proc., jautienos – nuo 49 iki 45 proc.

„Įvertinus šiuos pokyčius, iškyla poreikis plėtoti vietinio maisto sistemą, kuri priklauso nuo vietos išteklių, tiekia maistą vietinei rinkai ir tenkina vietos vartotojų poreikius“, – sakė D.Liutikas.

Lengva pasakyti, sunku padaryti, nors per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daugėjo iniciatyvų kurti vietinio maisto rinką, pagrįstą trumposiomis maisto tiekimo grandinėmis.

„Pasigedau pasiūlymų bei sprendimo būdų, kaip viešajam maitinimui panaudoti vidaus rinkoje užaugintus ir pagamintus produktus. Danijoje tokie produktai sudaro net 90 proc. visų viešajam maitinimui skiriamų produktų. Panašūs duomenys yra Švedijoje bei Vokietijoje. Tokia sistema būtų naudinga ir nedideliems ūkiams Lietuvoje“, – sakė Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis.

Ką valstybė gali ir ko negali

ŽŪR nariai pasigedo įvairių žemės ūkio šakų statistikos duomenimis paremtų prognozių. Tiesa, apie kai kurias ūkio šakas buvo pateikta daug informacijos, tačiau apie kitas net neužsiminta.

„Pavyzdžiui, apie kiaulininkystės ateitį Baltojoje knygoje informacijos neradau. Jeigu tai strateginis dokumentas, tai norėčiau ne abstrakčių, bet konkrečių teiginių, kuriais galėčiau remtis planuodamas investicijas“, – pastebėjo ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas.

„Valstybė negali pasakyti, kiek ir ko reikia ūkininkams gaminti, kokia bus paklausa. Reikia formuoti paklausą. Kas tai turi daryti? Turi aktyviau dirbti konkrečios atskirų sektorių asociacijos“, – sakė LAEI direktorė R. Melnikienė.

ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis pateikė kitus argumentus: „Tai yra valstybės reikalas. Žemdirbių asociacijos neturi tiek galimybių, kiek iš jų reikalaujate, o be to valstybė nedeleguoja asociacijoms funkcijų, kurios nėra būdingos valstybės institucijoms. Tikrai daugiau pasiektume, jei valdžios institucijos žemdirbių savivaldos asociacijas pripažintų partneriais, deja, yra kitaip. Laikomasi principo: aš esu viršininkas, o jūs – pavaldiniai“.

Pasigedo konkretumo

Ar žemdirbių asociacijos, kaip teigė LAEI direktorė R.Melnikienė, gali daryti įtaką produktų paklausai bei ją formuoti?

Komentuodama Baltosios knygos projektą Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė pasitelkė šiuo metu Vyriausybės pateiktą vadinamųjų vaučerių, t.y. maisto kuponų sistemą: „Šis dokumentas, mano galva, yra abstraktus, o mes norime ir konkretumo. Štai kalbame apie produktų kainas. Vyriausybė siūlo naudoti vadinamuosius vaučerius. Ar jie išspręs kainų problemą? Žemdirbiui nesvarbu, kas pirks jo produkciją – per didelius prekybos tinklus, ar per nedideles parduotuvėles. Svarbu, kad pirktų lietuvišką produkciją. Deja, Vyriausybė apie vaučerių sistemos įvedimo niuansus su mumis nepasitarė“.

„Vaučerių sistemos tikslas – sudaryti galimybes pigiau nusipirkti ne importuotus, bet vietos gamintojų produktus“, – sakė viceministras D.Liutikas.

Žemės ūkis ir aplinkos apsauga

ŽŪR nariai pasigedo ir žemės ūkio plėtros suderinimo su aplinkosaugos reikalavimais.

„Tokių reikalavimų netikėtai atsiranda. Prieš investuodamas ūkininkas turi žinoti apie galimas naujas išlaidas“, – svarstė A.Baravykas.

Lietuvos šiltnamių asociacijos vadovas Donatas Montvila pateikė itin keblų klausimą: „Ar ši Baltoji knyga yra parengta tik įvertinant Žemės ūkio ministerijos planus? Ar projektą matė, pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos valdininkai? Jeigu nematė, tai ūkininkai baiminsis investuoti“.

„Deriname, tačiau pritariu jūsų nuogąstavimams. ŽŪM sulaukia daug su žemės ūkiu susijusių aplinkosaugos organizacijų priekaištų. Kita vertus, Europos Komisija reikalauja ir valstybės laikosi nuostatos net 30-40 proc. iš biudžeto skiriamų lėšų skirti aplinkosaugos reikalams, žaliosioms priemonėms. Tačiau siūlau pasinaudoti galimybe, kad dėl klimato kaitos iššūkių būtų sprendžiami ir ūkių modernizavimo klausimai“, – teisinosi D.Liutikas.

„Kas Baltąją knygą patvirtins: Vyriausybė ar žemės ūkio ministras?“, – klausė S.Dimaitis.

„Dar nenutarėme. Manau, tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad susitartume“, – aiškino D.Liutikas.

„Labai svarbu. Jeigu patvirtins ministras, tai Baltoji knyga bus ŽŪM lygio dokumentas, o jeigu tvirtintų Vyriausybė, tai šiame dokumente numatytų veiksnių privalėtų laikytis ir kitos ministerijos“, – sakė S.Dimaitis.

Pateiks pasiūlymus

Susitarta, kad ŽŪR nariai iki lapkričio 27 d. pateiks papildomas pastabas bei pasiūlymus. Galutinį Baltosios knygos variantą planuojama pristatyti lapkričio 30 d. Viceministras D.Liutikas negarantavo, kad į visus žemdirbių savivaldos organizacijų pasiūlymus bus atsižvelgta. Pasak R. Melnikienės, šiuo metu Baltoji knyga telpa į 25 puslapius ir tikimasi, kad ji nepadidės kelis kartus. ŽŪR tarybos nariai nesuprato, kad Baltojoje knygoje negali būti 50 ar daugiau puslapių, bet strategija ar nors strategijos vizija butų aiški ir daug konkretesnė.

ŽŪR taryba posėdyje svarstė ir kitus aktualius klausimus ir priėmė nutarimus:

Dėl Žemės, miškų ir aplinkosaugos komiteto sprendimo tvirtinimo.

Dėl Žemės, miškų ir aplinkosaugos komiteto sudėties tvirtinimo.

Dėl ŽŪR narystės nutraukimo

2018 m. lapkričio 9 d. Žemės ūkio rūmai gavo VšĮ Respublikinės lenktyninių žirgų lygos (RLŽL) pareiškimą dėl narystės Žemės ūkio rūmuose nutraukimo, tačiau nepateikė organizacijos valdymo organo protokolo išrašo. ŽŪR administracija išsiuntė asociacijai raštišką prašymą atsiųsti protokolo išrašą, tačiau kol kas RLŽL protokolo nepateikė, todėl ŽŪR Taryba negalėjo patenkinti RLŽL direktoriaus pasirašyto pareiškimo.

2018 m. lapkričio 14 d. Žemės ūkio rūmai gavo Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių, Lietuvos pieno gamintojų ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijų prašymus nutraukti narystę Žemės ūkio rūmuose. PRAŠYMAI

Visų, aukščiau išvardintų asociacijų prašymus nutraukti narystę ŽŪR Taryba patenkino, išskyrus LŪS prašymą, kadangi organizacijos valdymo organo – prezidiumo posėdžio protokolo išraše nurodoma, kad dalyvavo 13 prezidiumo narių iš 15, o balsavusiųjų skaičius nurodomas 18. Todėl bus kreipiamasi į LŪS organizaciją dėl dokumentų patikslinimo.

Dėl ŽŪR naujo nario priėmimo

Į ŽŪR Tarybą, su prašymu priimti į ŽŪR narius, kreipėsi Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija. Asociacijai atstovavęs Jurgis Pažėra pažymėjo, jog pieno gamintojų interesams šiandien Lietuvoje neatstovauja jokia asociacija, niekas negina pieno gamintojų interesų ir niekam nerūpi pieno sektoriaus problemos.

ŽŪR Tarybos nariai priėmė Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociaciją į ŽŪR narius.