ŽUR Naujienos

Ar esame pajėgūs savo šalį aprūpinti maistu ekstremaliomis sąlygomis?

Apsirūpinimas maistu – nacionalinio saugumo klausimas

Prasidėjus karui Ukrainoje Krašto apsaugos ministerija (2022-03-07) išleido leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“, tačiau gaila, kad lig šiol neįvyko nė vienos diskusijos apie maisto nepriklausomybę, apie apsirūpinimą maistu šalies mastu ekstremaliomis sąlygomis. Tragiški įvykiai Ukrainoje paskatino ir mūsų šalį susimąstyti apie šalies saugumą. Padidinome biudžetą gynybai, nusimatėme karinės technikos pirkimus, tačiau apie apsirūpinimą maistu ir būtinomis žaliavomis beveik nekalbame. O juk karo metu maistas tampa ypatinga vertybe.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalies ekonominis potencialas didele dalimi priklauso ir nuo žemės ūkio, todėl būtent šiam sektoriui turime skirti deramą dėmesį, kad ateityje nesusidurtume su tokia situacija kaip energetikoje, kai vos išgalime pasigaminti 30 proc. elektros energijos patys, o likusią dalį esame priversti importuoti iš Skandinavijos šalių. Lietuvos ūkininkai yra priklausomi nuo elektros tiekimo iš kitų šalių ir pažymėtina tai, kad žemdirbiai ilgą laiką negalėjo investuoti į saulės jėgaines pasinaudojant paramos priemonėmis.

Tam, kad galėtume aprūpinti šalies gyventojus kokybišku ir įperkamu maistu – privalome skirti didesnį dėmesį žemės ūkiui ir žemę dirbantiems žmonėms – ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms.

Taigi, kokių veiksmų imsimės, kad padėtume maistą auginantiems, ir kaip prisidėsime prie šalies gyventojų aprūpinimo vietiniais maisto produktais?

„Turime motyvuoti jaunus ūkininkus ne tik užauginti maisto produkciją, bet ją ir perdirbti, kooperuoti jėgas, diversifikuoti ūkius ir bendradarbiauti. Jaunimą kaime būtina orientuoti rinktis žemdirbišką profesiją, parodant ir atskleidžiant svarbą ne tik savo šeimai, bet ir visai Lietuvai. Juk žmogus, pasirinkdamas tokią profesiją, kaip maisto augintojo ir gamintojo yra svarbus visuomenei. Žinoma tam reikalingi skatinimo, motyvavimo ilgalaikiai įrankiai ir priemonės. Esame ES dalis, todėl turime iš ko pasimokyti ir įdiegti tam tikrus ES sėkmingai taikomus elementus ir Lietuvoje“, – sako Lietuvos žemės ūkio rūmų ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas.

Vertinant maisto kainas ir infliacijos rodiklius, tenka apgailestauti, bet maistas Lietuvoje brangsta sparčiausiai, palyginti su kitomis ES šalimis. Be to, Lietuvoje yra fiksuojama viena didžiausių infliacijų visoje Europos Sąjungoje.

Vis dėlto, tai, kad dalis žmonių kenčia nuo maisto nepritekliaus, lėmė rekordiškai išaugusios maisto, grūdų ir trąšų kainos. Remiantis Pasaulio banko statistiniais duomenimis, 2022 m. kovą maisto kainų indeksas šoko į rekordines aukštumas – 159,7 punkto, tuo tarpu spalio ir lapkričio mėnesiais svyravo ties 136,3 ir 135,9 punktais.

Maisto kainų indeksas nusako, kiek kartų brango grūdų, mėsos, pieno produktų, augalinių aliejų ir cukraus kainos tarptautinėse rinkose. Grūdų kainos vis dar kyla – lapkritį fiksuotas 3 proc. kainų augimas, kurį lėmė brangę kviečiai dėl sumažėjusios jų gamybos ir tiekimo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Gyvename globaliame pasaulyje, todėl būtų naivu tikėtis, kad ateityje mūsų negali paliesti maisto krizė. Šiandien nuo šios krizės pasekmių kenčia dalis visuomenės pasaulyje – 828 mln. gyventojų kiekvieną vakarą eina miegoti alkani.

Ukraina – viena didžiausių žemės ūkio maisto produktų gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje. Joje užauginama apie 30 proc. viso pasaulio tiekiamų kukurūzų ir kviečių bei pagaminama daugiau nei pusė pasaulyje teikiamo saulėgrąžų aliejaus.

Lietuvos, kaip ir visos ES žemės ūkio, laukia pokyčiai

Šiandien ne tik Lietuvos, bet ir ES šalių ūkininkai nuogąstauja, kaip reikės vykdyti ES įsipareigojimus ir kartu išlaikyti konkurencingumą bei skirti dalį lėšų ūkių modernizacijai. Lietuvoje tampa brangu auginti gyvulius, nes padidėjo pašarų kainos,  auga GAB reikalavimai ir kt., todėl ūkių, auginančių tik pienines karves ar kiaules, skaičius Lietuvoje per pastaruosius metus mažėjo – lyginant su 2018 m., pieninių karvių šiemet išauginome 23,03 proc. mažiau, o užaugintų kiaulių skaičius Lietuvoje sumažėjo net 39,39 proc.

„Tuo pačiu metu turime ne tik atlaikyti ligų ir karo krizių iššūkiais, bet ir pradėti saugoti planetą nuo perkaitimo. Žaliasis kursas yra didžiulis iššūkis žemės ūkiui, o jo iššūkiai krizės metu yra dar sunkesni. Mes pasisakome už mažesnę taršą, už švarų orą, vandenį, biologinę įvairovę ir gražius saugotinus kraštovaizdžius, tačiau numatomos transformacijos baugina daugelį ūkininkų. Lietuvos ūkininkai mato, kad kai kuriuos aplinkosaugos rodiklius mes jau seniai pasiekėme. Pavyzdžiui: ES vidutinis gyvulių skaičius yra 0,8 gyvulio hektare. Lietuvoje turime vos 0,3 gyvulio hektare. Kai kurios ES šalys turi 2-4 ir net 10 kartų daugiau gyvulių nei Lietuva, sugeba gaminti produkciją pigiau ir ją tiekti mums. Lietuvoje per pastaruosius 30 metų taip sumažinome maisto produktų gamybą, kad jau neapsirūpiname tokiais paprastais produktais, kaip pienas, kiauliena, daržovės, vaisiai, uogos. Galvijų sumažėjo 70 proc., kiaulių – 80 proc., naminių paukščių – 50 proc. Krizių pamokytos, kai kurios ES šalys pradėjo atvirai kalbėti apie maisto saugumo suverenumą. Maisto suverenitetas – tai tokia maisto gamybos ir tiekimo sistema, kuri sudaro galimybes padidinti apsirūpinimą savo šalyse pagamintais produktais. Šiais metais Prancūzija Žemės ūkio ir maisto ministeriją net pervadino į Žemės ūkio ir maisto suverenumo ministeriją. Taip tikimasi sustiprinti savo gamintojų pozicijas. Panašiai elgiasi ir kitos ES šalys – Žaliojo kurso tendencija verčia sukti paramos politiką į ten, kur pageidauja vartotojai – daugiau ekologijos, mažiau CO2 emisijų, daugiau gyvūnų gerovės. Tačiau šie pokyčiai turi atsispindėti ir produktų etiketėse, ir ūkininkų pajamose, kitaip rezultatų pasiekti nepavyks“ – sako Algis Baravykas.

ŽŪR telkianti organizacija šalies ir tarptautiniu mastu

„Jau Europai kenčiant nuo COVID-19, įsitikinome kokie svarbūs yra žemės ūkio ir maisto sektoriai. Tada pastebėjome, kad svarbiausia išlaikyti sklandų bendrosios rinkos veikimą. Europos Komisija taip pat yra įvardijusi 3 prioritetus: užtikrinti apsirūpinimą maistu, laisvą prekių judėjimą ir laisvą darbuotojų judėjimą. Šiandien konferencijoje, kurioje dalyvauja 7 šalių žemdirbių savivaldos lyderiai ir Copa-Cogeca generalinis sekretorius kalbėsime ir diskutuosime apie žemės ūkio atsparumą Kaimo plėtros programos 2023-2027 m. laikotarpiu ir karo Ukrainoje sąlygomis. Svarbu, kad konferencijoje dalyvaus ir Ukrainos nacionalinio agrarinio forumo direktorė Mariia Didukh, kuri pristatys šalies situaciją ir pasidalins integracijos į ES įžvalgomis. ŽŪR dar nuo tarpukario laikų garsėja bendruomeniškumu ir telkimu, o tai – savivaldos pamatas. Šiandien ŽŪR vienija per 40 organizacijų: čia susitelkę pieno, mėsos, galvijų, paukščių augintojai ir perdirbėjai, augalininkystės ir miškininkystės sektoriams atstovaujančios organizacijos, Vietos veiklos grupės tinklas, vienijantis 49 rajonines VVG, kooperatyvų, kultūrinės ir profesinės organizacijos. ŽŪR organizacijų tikslas – rasti kompromisą, argumentų kalba kalbėtis su valdžios institucijomis ir telkti žemdirbius bei kaimo gyventojus bendriems tikslams. Juk kaimas, tai ne tik žemės ūkis, tai ir verslai, amatai, socialiniai, švietimo, kultūriniai ir kt. klausimai“, – sako ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

***

Ką liudija skaičiai?

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuva į Ukrainą eksportuoja produkcijos už 600 milijonų eurų. Iš Ukrainos importuoja už dvigubai didesnę sumą. Ukraina, kaip žemės ūkio maisto produktų eksportuotoja į Europos Sąjungą, – ketvirta pagal dydį po Jungtinės Karalystės, Brazilijos ir JAV. Kilus karui, pasaulinėse rinkose stebimas grūdų kainų augimas ir tai labai sunku suvaldyti, nes nežinoma ir sunkiai prognozuojama, kaip klostysis situacija. Vasario pabaigoje biržoje kviečių tona kainavo 270 eurų, prasidėjus karo veiksmams, šoktelėjo virš 300 eurų, o kovo 9 d. duomenimis, kviečiai pabrango 62 proc. Brangstant žaliavai, brangs ir galutinis produktas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, Lietuva, dar iki Rusijos agresijos Ukrainoje, bene labiausiai regione susidūrė su sunkumais, o daugiausiai tam įtakos turėjo sulėtėjęs šalies ūkio augimas ir itin sparčiai augančios kainos, o pašokusi iki 14 proc. infliacija įstūmė šalį į lėto augimo laikotarpį. Pagal vargo indeksą – esame šešti. Taigi privalome ieškoti būdų, kaip stiprinti Lietuvos žemės ūkį, kuris yra ženkli ekonomikos dalis.

Pasauliniai maisto importo kaštai šiemet sudarys iki šiol rekordinę sumą – 2 trilijonus Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Neproporcingas maisto importo padidėjimas turi neigiamų padarinių ekonomiškai pažeidžiamoms šalims, kur toks importas susitraukė 10 proc. Akivaizdu, kad vien importuotojams bus sudėtinga finansuoti ženkliai išaugusias tarptautines sąnaudas, todėl maistas, atsivežamas iš svetur, tikrai pabrangs. Tai matome jau šiandien.

***

ŽŪR organizuojamoje konferencijoje „Žemės ūkio atsparumas Kaimo plėtros programos 2023-2027 m. laikotarpiu ir karo Ukrainoje sąlygomis“  dalyvaus Europos Komisijos Europos Komisijos nario Janusz Wojciechowski kabineto vadovas Maciej Golubiewski, Copa-Cogeca generalinis sekretorius Pekka Pesonen, Europos žemės savininkų direktorius Jurgen Tack, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos žemdirbių savivaldos lyderiai, Ukrainos nacionalinio agrarinio forumo direktorė Mariia Didukh.