Lapkričio 16 d. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus dalyvavo Aušros Vartų atlaiduose, kuriuose buvo meldžiamasi už žemdirbius.
Su visais šalies žemdirbiais dalinamės vyskupo Dariaus Trijonio dvasingais palinkėjimais.
Ypatingas laikas švęsti Aušros Vartų atlaidus. Į pabaigą eina liturginiai metai. Paskutiniai atlaidai šiame laikotarpyje. O ką darome paprastai pabaigoje? Švenčiame ir dėkojame už prabėgusį laiką. Todėl norisi pakviesti dėkoti Dievui už Jo suteiktas malones. Dėkoti savo dangiškajai Motinai už jos rūpestį ir pagalbą mums.
Galime savęs paklausti: kas yra dėkingumas? Tai tikrai nėra vien tik momentinis emocinis dalykas, kai mums kažkas parodė dėmesį, pagalbą, meilę. Tai yra vidinė nuostata, pasireiškianti išoriniais ženklais. Dėkingumas yra žmoguje esančio vidinio gėrio išraiška.
Būti dėkingu nėra tik šiaip sau gražus palinkėjimas. Tai yra viena iš esminių mūsų gyvenimo taisyklių. Tik tas, kuris moka pastebėti kažką gera, gali įprasminti savo gyvenimą. Priešingu atveju, visas gyvenimas liks vien tik nusivylimas. Ar pastebėjote mažų vaikų dėkingumą? Nusišypsokite kūdikiui ir jis jums atsakys su šypsena. Dėkingas žmogus gali džiaugtis mažais dalykais, įprastais ir kasdieniais susitikimais, pasakytais žodžiais. Jis jaučia, kad visa tai gali jį praturtinti.
Šventajame Rašte turime daug dėkingumo pavyzdžių. Pasibaigus potvyniui, Nojus aukojo Dievui auką už išgelbėjimą. Tą patį padarė Abraomas, atvykęs į Pažadėtąją žemę. Dovydas, kai tapo karaliumi. Šlovindama Mergelė Marija dėkoja už visas dovanas, ypač už malonę, kad Dievas ją pasirinko savo Sūnaus Motina. Visa tai ir mus moko būti dėkingiems.
Šiandieninėje visuomenėje buvome pripratę visko turėti. Pilnos parduotuvės maisto, daiktų. Prekybininkai nebežino kokias akcijas siūlyti, kad dar labiau būtų paskatintas pirkimas. Pilni barai, restoranai lankytojų. Buvome pripratę keliauti. Ir staiga mus sustabdo pilka akimi nematomas virusas. Sulėtina mūsų įprastą ritmą. Pakeičia įprastą tvarką. Pamažu pradeda atsirasti nostalgija viskam tam, kas turėjome prieš tai. Tačiau gyvenimas nesustoja ir turime išmokti naujomis akimis pažvelgti į jį ir jo prasmę. Todėl drįsčiau teigti, jog šiandien yra puikiausias laikas suprasti dėkingumo prasmę. Po kiek laiko vėl galime būti įsukti į monotonišką darbų ir rūpesčių karuselę, ir vėl galvosime, kad visa tai taip turi būti. Tai mums priklauso.
Tačiau, ar mes mokame būti dėkingi Tam, nuo kurio viskas priklauso. Šie atlaidai kviečia pažvelgti į M. Mariją ir mokytis iš jos visų dėkingumo dorybės. Čia, Aušros Vartų koplyčios tyloje galime dažnai pamatyti dėkojančius žmones už įvairias malones. Kartu yra daug prašančių jų ateičiai. Todėl ši šventovė yra dėkingumo ir pasitikėjimo Viešpačiu mokykla.
Šį vakarą dėkojame Dievui už žemės ūkio darbuotojų triūsą. Prisimename jų pastangas, kad mes būtume sotūs ir aprūpinti maistu. Šios srities darbuotojai turi ypač būti lankstus ateities pokyčiams, jie niekada nėra garantuoti dėl sėkmės ateityje. Labai daug nežinomųjų yra prieš akis. Negalima nieko nuplanuoti į priekį. Esame priklausomi nuo gamtos sąlygų, nuo pasaulio rinkos kaprizų. Visa tai moko būti nuolatinio laukimo ir pasitikėjimo būsenoje.
Todėl dėkojimas nėra vien padėka už jau gautas gėrybes. Žinome, kad darbus teks kartoti ir kitais metais. Todėl galime sakyti tai yra mūsų mandagumo gestas žvelgiant ir į ateitį. Šią mintį labai gražiai pailiustruoja šv. Izaokas Sirietis, sakydamas: „išmintingo žmogaus dėkingumas skatina Dovanotoją teikti dar didesnes dovanas ateityje nei pirmosios“. Taigi, dėkingų žmonių laukia gausesnė pagalba iš Dievo. Nebijokime, kad ne visada galime padėkoti kažkuo tokiu ypatingo. Dėkingumas prasideda nuo mažų dalykų. Tai gali būti mažytė mūsų šypsena, geras žodis, geras pavyzdys… Nepamirškime kiekvieną dieną atrasti dėkingumo savo vyrui, žmonai, kolegai, klasės draugui ar kaimynui. Visa tai kurs draugiškumo atmosferą aplinkui.
Ilgą laiką miesto aplinkoje gyvenantis žmogus dažnai nebesuvokia tikrosios materialinių dalykų vertės, ypač tiems, kurie mus maitina. Mes pripratome prie prekėmis nukrautų prekybos centrų lentynų, tarsi tai privalėtų būti automatiškai ir akivaizdu. Viskas, ko turime pakankamai šiandien, gali trūkti rytoj. Viskas, ką darome ar planuojame, visiškai priklauso nuo aukštesnės jėgos, nuo Dievo, nuo Jo malonės. O taip pat mes galbūt ne visada padėkojame tiems, kurie ant mūsų stalo pristato tas gardžias žemės vaisių gėrybės. Todėl norime šiandien dar kartą tarti ačiū visiems, kurie rūpinasi žemės ūkiu, kurie rūpinasi, kad mes nealktume ir visko sočiai turėtume.
Ūkininkai geriausiai galėtų kalbėti apie nežinomybę, su kuria laukia savo derliaus. Nepaisant, jog reikia įdėti daug triūso ir prakaito, tačiau lemiamą įtaką daro išorinės aplinkybės, orai, drėgmė, saulės spinduliai ar priimtina temperatūra. Šiandien prie natūralių grėsmių prisijungia naujos, dažnai kylančios dėl žmogaus neapgalvojimo. Mūsų laikais žemės ūkis turi kovoti su industrializacijos padariniais ir su atmosferos taršos reiškiniu, su nuodingų atliekų kaupimu ir miškų naikinimu. Krikščionis, nors ir visada pasitiki Dievo pagalba, turi elgtis atsakingai, kad visada būtų gerbiama ir saugoma žemė ir augmenija. Jei nepavyks rasti tinkamos harmonijos tarp gamtos ir mūsų gyvenimo būdo, žmogaus gyvybei gresia vis didesni pavojai, kurių nerimą keliančius signalus jau matome dabar.
Nors krikščionys puikiai supranta šių Dievo dovanų vertę ir nepakeičiamumą, tačiau dažnai susiduria su abejingu požiūriu ar net neatsakingu elgesiu. Beveik kiekvienas iš mūsų galėtų apie tai kalbėti, o ypač tie, kurie yra vyresnio amžiaus ir prisimena pagrindinio maisto trūkumo laikus. Tas, kuris kartą yra patyręs alkį, sunkumus ir trūkumą, geriausiai supranta kasdienės duonos skonį. Todėl svarbu gerbti Dievo dovanas, kuria gauname gyvenime.
Rusų kalboje yra turbūt visiems žinomas žodis – „Спасибо“. Tai nėra tik paprastas žodis. Jis talpina savyje gilią mintį. Tai yra palinkėjimas. Šis rusiškas žodis kilo iš senovinio dėkingumo palinkėjimo „Спаси Бог“ – „Tegelbsti Dievas“. Padėka, kuri išreiškiama prasmingu palinkėjimu, primenančiu, jog yra aukštesnis už tave, kas gali tau padėti. Panašiai, kaip Lietuvoje anksčiau žmonės dirbantiems palinkėdavo žodžiais – „padėk Dieve“. Tačiau tai yra daugiau negu palinkėjimas. Tai yra trumpa malda už tuos, kurie darbuojasi. Nes šiuose žodžiuose paminėtas Dievas, iš kurio kyla visos gėrybės.
Todėl baigdamas ir aš noriu tarti didžiulį ačiū Dievui už visas malones, o taip pat padėkos žodžius visiems, kurie aprūpina mus žemės derliumi. Noriu tarti ne rusiškai – „cпасибо“, bet tą gražųjį senąjį lietuviškąjį, gal kiek primirštą: „padėk Dieve“. Noriu jį tarti jums palinkėjimo forma – Tepadeda jums Dievas ir tegloboja M. Marija. Amen.
Vyskupas Darius Trijonis.