Tautinis paveldas – tai Lietuvos kaimų ir dvarų palikimas, todėl šiandien turime padaryti viską, kad išsaugotume senuosius amatus ir užtikrintume tradicijų tęstinumą ateinančioms kartoms, pradedant nuo tekstilės, keramikos, juvelyrikos, baigiant vienetiniais amatais, kaip kryždirbystė, barzdaskučio ar kaminkrėčio amatas. Šiems tikslams pasiekti 2011 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Tautinio paveldo produktų apsaugos, jų rinkos ir amatų plėtros 2012–2020 metų programą. „Apmaudu, jog programa eina į pabaigą. Šiai dienai vis dar ne iki galo išspręstos problemos, reikšmingos sukauptų amatininkų patirčių, tradicijų tęstinumui ir tautinio paveldo ženklo garsinimui“, – teigia Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos tarybos pirmininkė Jolanta Kubolienė.
Įgyvendina daug institucijų, tačiau nėra bendrystės
„Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį“ – aiškinama tautinio paveldo internetinėje svetainėje. Šiuo metu Lietuvoje jau yra sertifikuota apie 3000 tautinio paveldo produktų ir amatų. Produktų sertifikavimo klausimais pavesta rūpintis Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai.
Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos vadovės J. Kubolienės nuomone, Tautinio paveldo produktų apsaugos, jų rinkos ir amatų plėtros 2012–2020 metų programa paruošta skrupulingai, tačiau jos įgyvendinime yra nemažai spragų. „2011 metais šiame dokumente buvo išskirtos problemos, kaip nepakankamas savivaldybių dėmesys tradicinių amatų išsaugojimui ir populiarinimui, nenuosekli tautinio paveldo produktų rinkodara ar nepakankami ryšiai tarp valstybės ir savivaldybių institucijų. Kone visos problemos, išdėstytos juodu ant balto prieš 8 metus, vis dar aktualios ir šiandien“, – teigia Asociacijos pirmininkė.
Įgyvendinant programą bendradarbiauja daugybė institucijų: Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Ūkio ministerija, Aplinkos ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, savivaldybės bei Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Pasak A. Kubolienės, trūksta ne tik įsitraukimo, nuoseklumo, bet ir šių institucijų tarpusavio bendradarbiavimo tautinio paveldo išsaugojimo klausimais.
„Svarbus vaidmuo pristatant Lietuvą šalyje ir užsienyje tenka Lietuvos turizmo informacijos centrams. Tačiau šioje srityje vyksta mažai abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo pristatant mūsų istorines šaknis ir iki šių dienų išlikusius tautinio paveldo produktus. Turistinės ekskursijos ne visada sutampa su mugėmis, turgeliais ar parodom, todėl problemą padėtų išspręsti fizinė tautinio paveldo produktų pardavimų vieta ar net keletas vietų šalia labiausiai turistų lankomų objektų. Tuo tarpu švietimo srityje tautinio paveldo edukacijos turėtų būti įtraukos į pedagogines veiklas visos valstybės mastu, nes šiuo metu tai vyksta tik pačių mokytojų iniciatyva pavieniais atvejais“, – problemas vardina J.Kubolienė.
Akmenėliai į savivaldybių daržą
Pasak J. Kubolienės, kol kas mažai dėmesio buvo skirta bendradarbiavimo modelio su savivaldybėmis paieškai, ypač kalbant apie organizuojamas miestų bei miestelių šventes. Tautinio paveldo gamintojus liūdina tai, jog istorinę tapatybę ir vertę turinčių produktų gamintojai, kurių produktų kiekiai nėra dideli, o savikaina maža – nėra išskiriami ir turi stoti į bendrą eilę su tautodailininkais, o kartais net ir kiniškų prekių pardavėjais. Galiausiai sertifikuotas produktas priverstas vaikščioti pakraščiais, nes neturi galimybės „įeiti“ į pagrindines muges ir geresnes vietas.
„Jeigu valstybė neiškelia tautinio paveldo vėliavos, jos nemato ir savivaldybės, be to, jos pačios tiesiogiai renginių neorganizuoja – viskas perduota renginių organizatoriams, o jeigu į bendradarbiavimo sutartį neįtrauktas punktas išskirti vietų tautinio paveldo produktų gamintojams, organizatoriai nebent tik savo noru į tai atkreipia dėmesį, – sako ruginę duoną kepantis tautinio paveldo gamintojas Gintaras Ruzgys. – Dažnai savo amatą paveldėję iš senelių ar prosenelių, tautinio paveldo gamintojai dirba iš idėjos, noro pratęsti iš kartos į kartą perduotas tradicijas, tačiau dalyvavimas rinkoje tampa neįveikiamas be valstybės pagalbos.“
Tautinio paveldo ženklas – žinomas, bet ne masinei auditorijai
Tautinio paveldo gamintojai ir kūrėjai džiaugiasi, kad tautinio paveldo ženklą atpažįsta vis daugiau žmonių, tačiau šis pirkėjų ratas dar yra pakankamai siauras žvelgiant valstybės mastu. „Tautinio paveldo produktų rinkodara taip ir liko nepakankama ir nenuosekli. Įrodę savo gaminio autentiškumą ir specialiai komisijai nutarus skirti sertifikatą, toliau kūrėjai lieka vieni spręsti, kaip jį panaudoti ir garsinti savo produktą. Ir tai daro kas kaip moka ir išmano: gyvenamoje aplinkoje, per tarpininkus, mugėse, turguose, parodose, per tam tikrus paslaugų teikėjus, – pasakoja J. Kubolienė. – Įkurta Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacija bando kompensuoti šią profesinę vienatvę, apjungti narius, dalintis informacija ir padėti garsinti šį ženklą. Mes siekiame gauti geriausias vietas mugėse, investuojam į medinių paviljonų, išskirtinumo kūrimą šventėse. Visa tai darome savo pačių lėšomis be jokio papildomo finansavimo.“
Vienas iš 2011 metais parengtos programos tikslų buvo populiarinti tautinio paveldo produktus ir tradicines paslaugas. „Programoje buvo numatyti ir įvairūs reprezentaciniai leidiniai, ir mugės, ir konferencijos. Įvairioms mugėms ir parodoms būtų galima uždėti varnelę, bet kas liečia platesnį viešinimą, leidinius bei kitas Lietuvos tautinio paveldo viešinimo ir populiarinimo priemones, galimybes, potencialas tikrai nebuvo išnaudotas ir perspektyva, deja, neaiški“, – apgailestauja J. Kubolienė.
