Europos Sąjungos dokumentuose numatomas svarbus vaidmuo nevyriausybinėms organizacijoms. Joms sudarytos galimybės laisvai siekti savo tikslų, jeigu ir tikslai, ir priemonės jiems pasiekti atitinka demokratinės visuomenės principus. Taigi Europos socialiniame dialoge dalyvauja ekonominio intereso organizacijos, kurios sudarytos iš nevyriausybinių savanoriškai įsteigtų reprezentatyvių organizacijų, turinčių aiškius tikslus ir funkcijas. Senosiose ES šalyse narėse nevyriausybinės organizacijos turi nusistovėjusias struktūras bei funkcijas. Deja to negalime pasakyti apie Lietuvos nevyriausybinį sektorių. Nors XVII-oji Vyriausybė žadėjo perduoti valstybei nebūdingas funkcijas asociacijoms ir savivaldai, tačiau realių sprendimų per beveik 4 metus nesulaukėme.
Lietuvos žemės ūkio rūmai – svarbiausia Lietuvos žemdirbiams ir kaimo gyventojams atstovaujanti organizacija, vienijanti net 42 organizacijas, kviečia diskusijai apie nevyriausybinio sektoriaus organizacijų svarbą ir įtaką bendradarbiaujant su valdžios institucijomis, siekiant atstovauti nariams ir jų interesams.
Mintimis dalinasi LR ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas
Birželio 17 d. reaguodamos į paskubomis Seimui pateiktą Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo projektą ir jo trūkumus, dėl kurių panašus projektas šios kadencijos Seime kartą jau buvo atmestas, didžiausios Lietuvos verslo skėtinės organizacijos kreipėsi į Seimo Valdybą ir frakcijas. Kreipimesi pažymima, kad šių organizacijų, kaip socialinių partnerių, dalyvavimo teisėkūros procesuose padėtis blogėja, o pastarųjų savaičių įvykiai tik dar kartą parodo būtinybę skaidrinti ne tik lobistinę veiklą, tačiau ir visą teisėkūros procesą, atveriant duomenis, tikslinant sąvokas ir taikant vienodas taisykles visiems procese dalyvaujantiems subjektams.
Pagrindinėje šalies socialinio dialogo vystymo platformoje – Lietuvos Respublikos Trišalėje taryboje – dalyvaujančios organizacijos pabrėžia, kad verslas yra tos pačios visuomenės dalis, todėl svarbu nepriešinti verslo interesų su visuomenės interesais. Sprendimus priimantys asmenys turi būti maksimaliai atviri, nebijoti ir nevengti lobistų, interesų grupių (kurioms yra priskiriamos ne tik verslo organizacijos, bet ir profsąjungos, NVO ir kt.) ar tiesiog eilinių piliečių, o patys eiti į dialogą, mokėti klausyti, girdėti ir atsirinkti.
Kreipimąsi pasirašė asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas R. Valiūnas, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas D. Arlauskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R. Dargis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. A. Svitojus.
Kuo remiantis asociacijų vadovai ir atstovai vykdo savo veiklą ir dalyvauja valdžios institucijų, Seimo posėdžiuose, teikia ir gauna informaciją?
Visose demokratinėse valstybėse nevyriausybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, nes būtent ji ženkliai prisideda prie socialinio kapitalo užtikrinimo. Lietuvoje Asociacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. O Konstitucijos 33 straipsnyje numatytos teisės dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką. Konstitucijos 35 straipsnis piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.
Kuo svarbi žemdirbių savivaldos organizacijų veikla ?
ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas pažymi, kad net ir labai patyrę valstybės tarnautojai ilgainiui praranda ryšį su gamyba, ir nors jie turi biurokratinę patirtį, tačiau pastebime, kad ji neatspindi ūkininkų ir kaimo gyventojų lūkesčių. Taigi atsiranda poreikis tarpinei grandžiai tarp ūkininkaujančiųjų ir valstybės tarnautojų. Išmintingai dirbančios valdžios institucijos diskutuoja ir pasitelkia į pagalbą atskiriems sektoriams atstovaujančias savivaldos organizacijas ir jų lyderius ar atstovus, kurie gerai išmano sektorių, jo problemas, aktualijas.
Kodėl to negali padaryti pavieniai atstovai – ūkininkai, ar kaimo gyventojai ?
Akivaizdu, kad ūkininkai ar kiti kaimo gyventojai yra susitelkę į savo kasdienį darbą: planuoja darbus, rūpinasi jų eiga ir priežiūra arba dirba savarankiškai, rūpinasi realizacija ir pajamomis, taip pat ūkyje nuolat įvyksta kažkas, ką reikia išspręsti nedelsiant, be to reikia nepamiršti ir artimos bendruomenės reikalų, kvalifikacijos tobulinimo ir t. t. Dirbančiam ūkininkui nėra paprasta imti ir pradėti rūpintis ir atstovauti kitų tokių pačių ūkininkų reikalus, nes tada tikrai neliktų laiko ūkio darbui. Dar pažymėtina, kad teisės aktų analizė, nuolatiniai jų atnaujinimai ir/ar pakeitimai reikalauja ne tik daug laiko sąnaudų, bet ir išmanymo, nuolatinės stebėsenos, gilinimosi į ES reglamentus, vietinės valdžios teisės aktus ir kt. Taigi atsiranda poreikis vienyti jėgas ir pasirinkti savivaldos organizaciją, kuri geriausiai atstovautų interesams.
Dar reikėtų pažymėti ir tai, kad pavieniams ūkininkams surinkti informaciją ar duomenis nėra taip paprasta, nes ne tik konkurencinė etika, bet ir konkurencijos įstatymas neleidžia gilintis į vieną ar kitą klausimą bei apibendrinti informaciją, kuri yra konfidenciali. Analizė ir tam tikri duomenys yra būtini ieškant logiškų sprendimų ir racionalių diskusijų su valdžios atstovais. Taigi čia ir vėl puikiai pasitarnauja asociacijos, kurios pateikdamos nuasmenintus gamybinius duomenis gali identifikuoti problemas. „Diskusijos turėtų būti paremtos ne emocijomis, o konstruktyviais siūlymais. Asociacijos gali puikiai pasitarnauti šiuo atveju, ,,nuasmenindamos“ gamybinius duomenis, išryškindamos problemas, tačiau neatskleidžiančios komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos,“- sako A. Baravykas.
Kokius matote neigiamus žemdirbių atstovavimo pavyzdžius ?
Visų pirma, reikėtų pasiteirauti tų, kurie atstovaujami, ar juos tenkina atstovavimas? Man asmeniškai visada atrodo įtartinai, kai kokios nors asociacijos atstovas – ūkininkas, nesustodamas „lekia“ per visus vykstančius posėdžius ir emocionaliai dalyvauja visuose susirinkimuose. Kada toks žmogus spėja nudirbti ūkio darbus ? Kokiu būdu toks žmogus pasidalina surinkta informacija su kitais asociacijos nariais? Kaip užtikrinama šios informacijos sklaida ir nešališkumas? Kiek suprantu, tokie ,,gaspadoriški“ asociacijų vadovai gana dažnai tiesiog sprendžia viską patys pernelyg neklausinėdami savo asociacijos narių nuomonės. Kartais pastebiu, kad daugiau atstovaujama ne narių, o savo asmeniniams interesams ir žvelgiama „tik iš savo varpinės“. Tenka pastebėti, kad tokiems „gaspadoriškiems“ vadovams svetima argumentų kalba. Sutikime, kad kažkas turi perskaityti ne tik nacionalinius teisės aktus, bet ir ES reglamentus, direktyvas ir kt., bei atkreipti ūkininkų dėmesį ir suorganizuoti bendros nuomonės-pozicijos surinkimą ir apibendrinimą. Informacijos analizavimui ir jos perdavimui nariams reikalingi patyrę žmonės, žinantys kur gauti ar ieškoti teisės aktų projektų, mokantys įdėmiai analizuoti ir kritiškai mąstyti. Tenka matyti, kai tokie „gaspadoriški“ asociacijų vadovai atstovauja ne asociacijos narių interesams, o savo asmeniniams – dažniausiai šis „atstovavimas“ vyksta garsiai šaukiant, arba eilinį kartą guodžiantis kokiam nors už rankovės nutvertam aukščiausio rango valdininkui.
Ką siūlytumėte taisyti ?
Šiandien, kai politikai ėmė karštai diskutuoti apie lobizmą, manyčiau, kad pirmiausiai visuomenei yra būtina žinoti kas yra asociacijos nariai, kam atstovaujama, kaip yra viešinama ir nariams perteikiama informacija ir kt. Kitaip sakant turi būti užtikrintas asociacijos veiklos skaidrumas.
Pasigilinus į kai kurias organizacijas, matome, kad ne visos asociacijos skelbia informaciją, kuri yra privaloma pagal Asociacijų įstatymą ir VĮ Registrų centrui neteikia nei veiklos ataskaitos, nei finansinės atskaitomybės. Atrodytų smulkmena, tačiau tai parodo, kad asociacijos veikla ir interesai nėra skaidrūs. Kyla klausimas, o kas slepiama? Visuomenei pagrįstai kyla klausimas kuo tokia asociacija užsiima, kas yra jos nariai, ir ar iš vis jų asociacija turi? Kaip renkami šių asociacijų vadovai? Registrų centrui privalomoje teikti informacijoje, tokioje kaip vykusių rinkiminių renginių protokolai, veiklos ataskaita, finansinė ataskaita turi būti nurodytas narių skaičius, dalyvavusių narių skaičius ir kt. ir pan. iš esmės turi atsispindėti kam atstovauja asociacija, kas renka lyderius ir kokiam visuomenės segmentui jie atstovauja. Kai kurios asociacijos šią informaciją teikia ir ja didžiuojasi, nes neturi ko slėpti, tačiau kai kurios „pamiršta“ pateikti. Pamiršimas gali būti ir neatsitiktinis, bet ir todėl, kad gali paaiškėti, kad kai kurios asociacijos nesurenka narių kvorumo, asociacijų lyderių rinkimai vyksta formaliai arba tiesiog tęsiasi vienvaldė lyderystė, nors net realių rinkėjų nėra – asociacija tiesiog gali būti išsikvėpusi, o už iškabos ir vadovo stovi tik keli sąrašiniai asmenys, seniai nesidomintys organizacijos veikla. Mano nuomone, vieną kartą turime išsigryninti, kas ir ką atstovauja, ir tai padėtų mums geriau organizuoti žemdirbius, atskirti politikavimą nuo realių gamybinių/ekonominių/socialinių poreikių.
Kodėl dalies visuomenės nuomonė apie asociacijas yra prasta?
Nemanau, kad nuomonė yra prasta apie gerai dirbančias asociacijas. Jos gina savo narius ir jų teisėtus interesus. Kad visuomenė šiek tiek kritiška, tai nėra blogai, tačiau kai persūdoma – negerai. Turi būti diskusija. Visuomenė labiau imli negatyviai nuomonei, taip pat dažnai pyksta dėl to, kad nieko negali pakeisti. Daugeliui miesto žmonių yra suformuotas idiliškas smulkaus kaimo ūkio vaizdelis, kuriame doras ūkininkas kastuvu apdirba nedidelį plotą žemės ir tiekia šviežias daržoves bei kitus produktus miesto gyventojui ant stalo. Įsivaizdavimas apie kaimą yra gražus, tačiau gyvenime yra kitaip: juk niekas nenori matyti kaip stimpa karvė, kaip bulvės purškiamos nuo ligų, ar kaip beviltiškai nušalo sodai arba kaip ūkininkas buvo priverstas pakelti kainą, kad išgyventų ir kt. Kartais tenka įrodinėti, kad už ligos padarinius privalo sumokėti valstybė, nes elgėsi aplaidžiai, pavėluotai priėmė sprendimus, arba nesilaikė savo įsipareigojimų, o gal ir strategijos neturėjo. Valdžios atstovai, matydami kad nėra pinigų kompensacijoms, neretai visuomenei bando įrodyti, kad kaltininkas yra pats ūkininkas. Taip kyla ginčas, kurį nori, ar nenori, būtina išspręsti ir priimti racionalius sprendimus. Deja, pastaruoju metu valdžioje vyrauja problemų ignoravimas, perdėtas delsimas ir aiškinimasis, kad viską reikia derinti su Briuseliu.
Ką valdžios institucijos galėtų daryti geriau, siekdamos išgirsti asociacijų nuomonę ?
Visų pirma, jos pačios turėtų išlaikyti balansą tarp teisingumo ir etikos ribos. Štai Lietuvos žemės ūkio rūmai veikia pagal Žemės ūkio rūmų įstatymą bei pagal Asociacijų įstatymą ir atstovauja visiems žemdirbiams ir kaimo gyventojams, o žemės ūkio ministrai ėmė ignoruoti šią organizaciją. Kodėl? Nors šioje Vyriausybėje susitikome net su trimis ministrais, bet deja, galima pasakyti, kad pasigedome europietiško suvokimo apie socialinę partnerystę, dialogą, argumentuotas diskusijas. Mums, kaip asociacijų lyderiams labai keistai atrodo ministrų lakstymas po kaimus įvairių švenčių progomis, ar susitikimai su partijų bičiuliais aplankant savo rinkimines apygardas. Ministrai turi imtis lyderystės ir spręsti problemas realioje situacijoje bei formuoti ateities strategiją – skaidrią, aiškią ir efektyvią. Situacijų analizes, atskirų sektorių problemų sprendimų būdus šiandien geriausiai pateikia asociacijos, kurios dirba su savo nariais, todėl profesionalumo joms tikrai netrūksta. Deja, ministrai girdėti asociacijų lyderių nenori. Vėl kyla klausimas, kodėl? Tikriausiai todėl, kad negeba priimti racionalių sprendimų, trūksta kompetencijos, ateities įžvalgų. Juk visi matome, kad pasirašytos „Žaliosios“ ar „Baltosios“ knygos rezultatų taip ir neatnešė. Mes, kaip nevyriausybinio sektoriaus atstovai, daug bendraujame su ES senųjų šalių savivaldos organizacijomis, todėl šiandieniniams ministrams ir kitiems sprendimų priėmėjams galime tik palinkėti daugiau bendradarbiauti siekiant rezultato, nesivelti į intrigas, kurios niekam neatneš nei naudos, nei rezultatų.