Artimiausiu laiku naujoji premjerė LR Prezidentui teiks kandidatus į ministrus. Tarp jų ir kandidatas ar kandidatė į žemės ūkio ministrus. Kokio ministro/ės laukiame ir ko iš jo/jos tikimės, kokius reikalavimus keliame?
Kalbiname LR Žemės ūkio rūmams priklausančių asociacijų lyderius.
Zofija CIRONKIENĖ (Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė): „Pagrindinis reikalavimas – kompetentingas, realiai, o ne iš nuogirdų suvoktų, kas vyksta žemės ūkyje, suprastų, kaip vyksta prekinės žemės ūkio produkcijos gamyba, kuo ji skiriasi nuo kitų ekonomikos šakų, gerbtų žemdirbį. Labai svarbu, kad naujasis ministras įsigilintų ne tik į smulkiųjų, dažnai natūrinių, bet ir prekinę produkciją gaminančių ūkių problemas, ypač lauktume, kad suprastų ir palaikytų smulkesnių žemės ūkio sektorių, įskaitant daržininkystę, poreikius. Lietuvoje yra ne tik pieno, mėsos ir grūdų ūkiai. Tikiuosi, kad aplinkos ir žemės ūkio ministrai peržiūrės aplinkosauginius reikalavimus žemės ūkio gamybai, nes pastaruoju metu priimta reikalavimų, kurie prasilenkia su sveika nuovoka. Pavyzdžiui, šiuo metu vis dar taisomi teisės aktai dėl biologiškai skaidžių atliekų daržininkystės ūkiuose tvarkymo, turiu galvoje atliekas, kurios susidaro po daržovių plovimo, skutimo. Remiantis dabartiniais reikalavimais, augintojai šių atliekų negali paskleisti laukuose, o po skutimo susidariusias atliekas turi vežti į nuotekų tvarkymo įmones. Iš vienos pusės, iš augintojų reikalaujame, kad turtintų dirvožemį organika, iš kitos – sukuriame tam kliūtis.
Kitas pageidavimas – laikytis darbų tęstinumo, nuoseklumo. Žemės ūkis yra specifinė sritis, todėl būtų blogai, jeigu, tarkime, paskirtas ministru geras vadybininkas imtųsi tvarkytis pagal savo supratimą ir pradėtų viską keisti iš esmės. Tokių pavyzdžių turėjome. Stabilumo nebuvimas žemdirbį išmuša iš vėžių, sukelia nerimą, krenta rezultatų rodikliai, o paskui piktinamės, kad ES prasčiausi gamybiniai rodikliai“.
Vidas JUODSNUKIS (Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas): „Pirmasis reikalavimas – ministras turi būti sąžiningas žmogus. Šeimos ūkių savininkai, ypač smulkieji ūkininkai žino, kodėl pirmiausia keliu būtent šį reikalavimą. Kitas reikalavimas – mylėti kaimą, kaip ir savo valstybę. Patariu įvertinti iki šiol vadovavusių ministrų ir jų komandų padarytas klaidas, kurių pasekmė – itin prasta kaimų būklė. Linkėčiau ministrui dažniau tartis su visuomeninėmis žemdirbių organizacijomis. Jeigu ministras nori, kad Lietuvos kaimai atsigautų, tai nepatarčiau klausytis stambiausiųjų ūkininkų ir stambiausiųjų žemės ūkio bendrovių patarimų, nes būtent šios organizacijos ir labiausiai prisidėjo valstybės kaimų žlugdymo. Ministrui patarčiau pasitelkti į pagalbą mokslininkus ir jie pateiks konkrečius skaičiavimus, kurie parodys, kad valstybės investicijos į žemės ūkio bendroves bei oligarchinius ūkius naudingos tik jų savininkams, bet ne valstybei. Ant ministro darbo stalo turėtų būti statistiniai duomenys – kiek iki šiol ES ir valstybės lėšų skirta stambiesiems ūkiams bei bendrovėms ir kiek trupinių liko smulkiems ir vidutiniams šeimos ūkiams. Deja, iki šiol 80 proc. ES ir valstybės paramos gavo tik saujelė godžiųjų stambiųjų ūkių savininkų. Sustabdykime! Naujajam ministrui palinkėčiau šią gėdingą piramidę apversti. Ir dar palinkėčiau ministrui suburti gabių ir atsakingų specialistų komandą, kuri būtų atspari stambiųjų poveikiui“.
Jonas KUZMINSKAS (LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas): „Svarbu, kad naujasis ministras turėtų žinių apie Lietuvos žemės ūkį, kodėl jis toks, o ne kitoks, kokia kryptimi judėti. Ministras turi išmanyti ir ES bendrosios žemės ūkio politikos niuansus. Itin svarbus pageidavimas ar net reikalavimas, kad ministras sugebėtų teisingai nustatyti tikrąsias ūkininkų problemas, t.y., kad neišskirtų, kurio nors vieno sektoriaus interesų. Ir palinkėčiau pastovumo bei tęstinumo. Štai vienas ministras priėmė „Baltąją knygą“, atėjo kitas ir visus joje keltus tikslus atmetė. Tai – nepagarba ne tik jo pirmtakui, bet ir tarsi šaipomasi iš visų žemdirbių organizacijų. Jeigu jau priimti prioritetai, tai jų ir reikia laikytis, o ne arogantiškai viską atmesti. Štai jau buvo ir mokslininkai konkrečiais skaičiavimais įrodę, kad orientavimasis tik į augalininkystę valstybei yra nenaudingas, tačiau pasižiūri į ES paramos priemones ir matai, kad grūdų augintojai ir toliau sugeba pasiimti daug daugiau paramos lėšų nei kiti sektoriai. Taigi jeigu ir toliau žodžiai skirsis nuo darbų, tai žemės ūkis bei apskritai kaimai susidurs su labai didelėmis problemomis.
Taigi ministrui palinkėčiau suburti stiprią valdančiąją komandą, kuri sugebėtų įdarbinti ministerijos darbuotojus“.
Vitalija KULIEŠIENĖ (Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė): „Tikiuosi, kad būsimasis ministras bus susipažinęs su šalies žemės ūkio raida, ne iš pasakojimų žinos apie tikrąją padėtį. O toliau – mokėti bendrauti su žemdirbių savivalda. Mes blogai nepatarsime. Kitas būtinas reikalavimas – sąžiningumas. Tokių specialistų yra ir mano akiratyje“.
Saulius DANIULIS (Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas): „Ministras turėtų būti geras strategas, matyti toliau nei kiti ir turėti stiprų stuburą. Svarbu nesivelti į intrigas, kuriomis ministrą bando paveikti kurios nors organizacijos ar politikai. Apskritai, palinkėčiau ministrui aklai nesivadovauti politinės partijos programa, jeigu joje numatyta nerealių, kosminių užduočių. Ūkininkų pagarbą ir pasitikėjimą pelnys tik žemės ūkio niuansus išmanantis žmogus, turintis vadybinės patirties. Bet jeigu būtų paskirtas ne specialistas, o politikas, tai toks turėtų suburti labai stiprią ir patikimą specialistų komandą. Tačiau mano nuomone, nedidelėje šalyje, kokia yra Lietuva, žemės ūkio ministras turėtų išmanyti ir žemės ūkį ir būti geras strategas. Kitaip būna, kad štai žmogus paskiriamas vadovauti, bet gerai nesupranta, kam jis turės vadovauti“.
Renata VILIMIENĖ (Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė): „Iš savo bendravimo su ministrais patirties galiu pasakyti, kad svarbiausia ir privaloma ministro savybė – turėti stiprų stuburą. O jis nuo bandymų palenkti bus apsaugotas, jeigu ministras bus sąžiningas, turės aiškią viziją ir suburs galių žmonių komandą. Kitas pageidavimas – ne tik išklausyti, bet ir išgirsti savivaldos organizacijų pasiūlymus“.
Agnė VAITKUVIENĖ (Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė): „Norėtume, kad ministro akiratis būtų platesnis, kad ministro akyse gyvenimas kaime nebūtų susietas išskirtinai tik su žemės ūkio gamyba. Kaimuose yra ir turi būti bendruomenių gyvenimas, kultūros veiksniai nuo kurių labai priklauso ar kaime įmanoma pilnavertiškai gyventi. Norėčiau, kad ministras įvertintų žemdirbių savivaldos organizacijų nuomones, juk mes iš esmės ir esame pirmoji kaime gyvenančių ir dirbančių žmonių grandis, mes matome ir patiriame patys. Gal net ministrui praverstų su šių organizacijų atstovais susitikti periodiškai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį aptarti aktualijas, kad ministras apie kylančias problemas sužinotų ne iš spaudos, o iš mūsų. Ministras turėtų būti geras vadybininkas, turėti stiprią specialistų komandą“.
Edvardas GEDGAUDAS (Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius): „Ministras privalo suprasti, kad žemės ūkio sritis yra specifinė, labai sudėtinga, taigi visko išmanyti vienas žmogus negali, todėl būtina daug diskutuoti su konkrečios srities specialistais. Paprasčiausia tai daryti tariantis su socialiniais partneriais, pavyzdžiui, su LR ŽŪR, kurie jungia įvairias asociacijas ir čia ministras gali išgirsti koncentruotas nuomones. Labai tikiuosi, kad paskui ministrą nesivilks atgyvenęs vadovavimo mąstymas. Neretai žmogus dalyvauja šiuolaikinėse partijose, tačiau nesugeba atsisakyti vidinių komunistinių pažiūrų, turiu galvoje ne politinius įsitikinimus, bet vadovavimo stilių, kai jis yra viršininkas, o kiti – tik jo pavaldiniai, kurie turi teisę tik jam paklusti. Deja, per 30 metų turėjome ne vieną tokį žemės ūkio ministrą. Ministras turi nebijoti imtis naujovių, ypač tų, kurias kitos šalys jau seniai priėmė. Taip pat svarbu, kad naujasis ministras nepasiduotų klastingai veikiančiai nomenklatūrai“.
Vytautas BARKAUSKAS (LMGAGA prezidentas): „Tikiuosi, kad naujasis ministras imsis ES ir valstybės paramos teikimo tvarkos. Gerai, kad prioritetas skiriamas gyvulininkystei, juk tai parama kuriantiems didesnės pridėtinės vertės produktus. Tačiau parama neturi būti skiriama aklai. Didesnę pridedamąją vertę gausime pirmiausia remdami gyvulių veislininkystę. Be jos – gyvulininkystėje nieko nepasieksime. Ir išmokos už veislinius gyvulius turi būti didesnės, kad ūkininkai būtų motyvuoti. Kaip tai padaryti, nuo ko pradėti, ministrui galėtų patarti šios srities specialistai, t. y. mes, žemdirbių savivaldos organizacijų atstovai. Kitas konkretus pageidavimas – naujasis ministras turėtų ūkininkus nuraminti, kad akcizas ūkininkavimui skirtiems degalams nebūtų mažinamas“.