ŽUR Naujienos

Ūkininkaudamas esi pats sau viršininkas

Kviečiame susipažinti su Lazdijų krašto ūkininku Mantu Jančiuku, kurį ŽŪR socialinio tinklo lankytojai išrinko nuotraukų konkurso „Pavasario darbai“ nugalėtoju. Konkursui pateikta jo nuotrauka „Triušis traktorininkas“ sulaukė daugiau kaip tūkstančio patiktukų! Mantas džiaugiasi ŽŪR įsteigtu prizu – išmaniuoju telefonu „Samsung Galaxy S22 Ultra 5G“ ir, dalindamasis savo ūkininkavimo patirtimi, tvirtina, jog jaučiasi savo rogėse.

 

Sprendimas ūkininkauti gimė jau daugiau kaip prieš dešimt metų. Išmėginęs kitas patirtis ir kurį laiką pagyvenęs Vilniuje jaunas vyras suprato, kad miesto gyvenimas ir dienos režimas „darbas – namai“ yra ne jam, kad jis yra kaimo vaikas ir nori būti pats atsakingas už savo veiklą.

Mantas nusipirko savo prosenelių sodybą, esančią Lazdijų rajone, Stebulių kaime, ir veiklą pradėjo nuo nulio. Trys hektarai žemės ir daugiau nieko. Tačiau tai buvo vieta, kur vaikystėje darbuodavosi pas „diedukus“. Palyginti su šiais laikais darbas buvo fiziškai sunkus – be našios technikos, daug rankų darbo.

Dabar Manto ūkis užima apie 50 ha, dalis žemės yra nuomojamos. Ūkyje derinamos dvi veiklos – avininkystė ir triušininkystė.

Triušiai savotiškas prosenelių prisiminimas. Mantas užaugo valgydamas dietinės triušienos valgius, iš prosenelio mokėsi ir ilgaausių auginimo įgūdžių. Ūkininko ūkį įkūręs M.Jančiukas įsirengė patogesnes triušides. Jose palaiko apie šimto mėsinių triušių bandą. Joje Prancūzijos avinai, didieji šviesiai sidabriniai ir Belgijos milžinai, nors veislės šiek tiek sumišrintos. Vyras atvirauja, kad ši ūkio kryptis labiau savo ir artimų žmonių ratui. Norint gauti reikšmingų pajamų iš triušininkystės, pasak ūkininko, tam reikėtų skirti daug daugiau laiko nei dabar ar palyginti su avininkyste. Svarbu važinėti į parodas užsienyje, o tai darant nebeliktų laiko pašarų ruošai. Be to, kaip pastebi Dzūkijos ūkininkas, Lietuvoje sunkoka rasti grynaveislių patinų kergimui.

Manto ūkyje auginamos avys sofolkų veislės, kuri išsiskiria geru produktyvumu. Yra ir sofolkų mišrūnų, tačiau veislę ūkininkas yra nutaręs gryninti, bandą pamažu plėsti. Mato natūralų poreikį, nes kartais avyčių pritrūksta pardavimui ar pakeitimui. Dabar ėriavedžių yra turbūt jau per šimtą.

Paklaustas apie tai, kaip realizuoja ūkio produkciją, M.Jančiukas atskleidžia, jog turi pirkėjų ratą. Jį susikurti labai padėjo socialiniame tinkle susikurtas ūkio profilis. Ilgainiui padaugėjo pažinčių.

Dzūkijos ūkininkas sofolkus pardavinėja ne mėsai, o paauginimui. „Labai paplitę pavasariniai pirkimai – žmonės nusiperka auginimui per vasarą. Avys padeda nužoliauti pievutę, o rudenį žmonės turi sveikos užsiaugintos mėsytės“, – pašnekovas pasakoja apie savo pirkėjus, tarp kurių nemažai vasarotojų, vadinamųjų antrųjų namų savininkų.

M.Jančiuko ūkiui stiprėti padėjo KPP priemonė „Parama smulkiam ūkiui“, o kompensacine priemone „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ Mantas pasinaudojo vienas pirmųjų Lietuvoje. Įsigijo tinklus, elektrinio piemens generatorių, energijos palaikymo įrenginius – saulės bateriją, akumuliatorių.

Smalsu sužinoti, kaip avių augintojas šiandien vertina šią apsaugą nuo vilkų, ar investicija pasiteisino.

Sutapo, kad kaip tik prieš įsirengiant aptvarus ūkyje vilkai buvo padarę žalos, tačiau tais pačiais metais vyko ir vilkų medžioklė, apylinkėje sumedžioti trys vilkai. Nuo to laiko bėdų dėl plėšrūnų nėra. Bet nežinia, ar tai lemia tik apsauga. Tikėtina, kad buvo sumedžiotas ir tas vilkas, kuris buvo padaręs žalos.

Tačiau Mantas neabejoja, kad tokia investicija reikalinga, juo labiau, kad išlaidos yra kompensuojamos: „Manau, kad tikrai gerai, aptvaras nuo vilkų geriau apsaugo negu paprasti elektriniai piemenukai. Vis dėlto tai vientisas tinklas, pajungtas į elektros generatorių. Saulės baterija gerai palaiko pakrautą akumuliatorių. Tai labai patogu, kai ganyklos tolimos, saulės baterijos per dieną įkrauna akumuliatorių“.

Apie tokio aptvaro įsigijimą mąstantiems ūkininkams dzūkas turi patarimą: kelias pirmąsias savaites reikia lankytis ir tikrinti, kad į aptvarą nebūtų įsipainiojusių laukinių žvėrių. Nors yra atbaidantys ženklai, stirnos ar kiti laukiniai gyvūnai pradžioje jų nepaiso, bloškiasi į tinklą, mėgina peršokti. Reikia tam tikro laiko, kol gyvūnija įpranta prie naujos kliūties vietovėje.

Smulkaus ūkio šeimininkui veiklos netrūksta ne tik savo ūkyje! Jis yra kaimo bendruomenės pirmininkas. Be to, apsaugos firmoje dirba apsaugininku. Darbas pamaininis, tad su ūkininkavimu suderinamas. „Dirbdamas apsaugininku fiziškai truputį pailsiu“, – prisipažįsta Mantas neslėpdamas, jog svarbus ir finansinis priedas prie ūkio pajamų. Tam, kad dirbti neapsimokėtų, ūkis turėtų būti išplėstas dvigubai.

O ūkio ateities planai daug priklausys nuo to, ar bus tinkamų paramos priemonių.

Vienas iš galimų pasirinkimų yra pasukti į ekologiją. Skamba viliojamai, tačiau smulkiam ūkiui ši perspektyva, kaip mano M.Jančiukas, vargu ar tinkama. Dabar prognozuoti sudėtinga, planai atsiremia į kainas, išlaidas. Štai pernai ūkyje žemės plotas šiek tiek padidėjo, o lengvatinio dyzelino pievų šienavimui neliko – jis paliktas tik už gyvulius. „Paramos mažiau, kuras dvigubai brangesnis. Nuėmė nuo stambiųjų, bet nuskriaudė ir smulkiuosius. Pievas vis tiek reik apsišienauti“, – padidėjusios išlaidos ūkininkui neleidžia pernelyg įsisvajoti.

M.Jančiukas seka informaciją, ko smulkusis ūkis gali tikėtis nuo ateinančių metų, prasidėjus naujam finansiniam laikotarpiui. „Girdėjau, kad liks parama smulkiam ūkiui, bet reikės didesniu procentu prisidėti… Kas pirmieji ėmė paramą, suskubo ir antrą kartą pasinaudoti, dabar tam pačiam dalykui nebeleidžiama imti paramos“, – svarsto dzūkas prisipažindamas, kad perdirbimu nenorėtų užsiimti. Tai visai kita veikla, jai reikia specifinio pasirengimo, pagaliau, turėti pomėgį gaminti. O tokio pomėgis jis neturįs. Ko reikėtų – tai nedidelės skerdyklos. M.Jančiukas viliasi, kad kada nors ateityje ją galės įsirengti.

Ūkininkavimo veikloje problemų, iššūkių netrūksta. Tačiau kelią „be viršininko“ pasirinkęs M.Jančiukas dėl to nesigaili. O tuos, kurie šiandien pradeda nuo nulio kaip kadaise jis prieš daugiau nei dešimtmetį, savo pavyzdžiu norėtų padrąsinti: „Manau, esu savo rogėse ir neplanuoju iš esmės ką nors keisti ir puldinėti nuo vienos ūkio veiklos prie kitos. Tai netikslinga. Pradėjęs kurią nors veiklą žinok, kad tik pradžia būna sunkiausia. Gal bus sunkesnių momentų, bet jau nebus taip sunku kaip pradžioje. Tik reikia eiti su naujovėmis, žiūrėti, kaip atsinaujinti. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai smulkmena, bet jie produkcijos realizacijai pradžioje man labai padėjo“.

 

X