Vėlinių tradicija – viena gyviausių šventinių tradicijų Lietuvoje. Žmonės dažnai vienu Vėlinių vardu vadina tiek Visus šventus (lapkričio 1 d.), tiek pačias Vėlines (lapkričio 2 d.). Visų šventųjų diena – krikščionių šventė, skirta visiems Bažnyčios kanonizuotiems asmenims paminėti – laikyta katalikams privaloma švente. Lietuvių liaudies tradicijoje buvo populiaresnės Vėlinės – visų mirusiųjų minėjimo diena. Krikščioniškoje tradicijoje jos siejamos su 998 metais Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abato šv. Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų šventės melstis už mirusiuosius.
Vėlinės sietinos ir su senosios lietuvių religinės kultūros paveldu. Mirusiųjų pagerbimas minimas dar XV amžiaus istoriniuose šaltiniuose. Tiesa, tuo metu šventės apeigos labai skyrėsi nuo dabartinių. Senajame žemdirbių kalendoriuje vėlų rudenį buvo visa eilė agrarinių švenčių, kurių metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama ūkio darbų pabaigai, dėkojama dievams už derlių ir prisimenami, pagerbiami mirusieji. Manoma, kad įvedus krikščionybę, dalį šių švenčių apeigų perėmė Vėlinės.
Vėlinių ugnis. Mirusiųjų pagerbimo apeigose ugnis nuo seno vaidina svarbų vaidmenį (mirusiųjų paminėjimo metu kūrenamus laužus mini J. Dlugošas). Žinome, kad per Vėlines kapuose žmonės kurdavo laužus, kuriuose buvo sudeginami seni mediniai kryžiai, kapų teritorijoje išvirtę arba nukirsti medžiai. Tokie laužai buvo skirti visoms kapų vėlėms, prie jų žmonės melsdavosi, giedodavo giesmes. Ilgiausiai šis paprotys išsilaikė Dzūkijoje. Pavieniuose kaimuose ten kūrenami laužai iki šiol. Pavyzdžiui, Margionių km. (Varėnos raj.) vietos gyventojai užkuria laužą per Vėlines ir kūrena bei meldžiasi prie jo aštuonias dienas. Šiuo metu plačiai paplitęs žvakių deginimas ant kapo yra gana vėlyvas paprotys, siejamas su XX a. pradžios miesto tradicija.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu plito tradicija puošti kapus eglišakėmis, chrizantemomis, vainikais, deginti žvakes (apytikriai nuo 1920–1921 metų). Miesto pavyzdžiu ši tradicija plito ir Lietuvos kaimuose.
Šiandieninės mirusiųjų paminėjimo tendencijos. Vėlinių šventimas išliko itin populiarus ir šiandien. Šiuo metu svarbiausias Vėlinių ritualas – mirusių artimųjų kapų lankymas. Senesnis nei kapų puošimo ir žvakių deginimo paprotys buvo kapinių lankymas bei maldos, giesmės už mirusius artimuosius prie jų kapo. Kapų lankymas siejamas su pagarba mirusiems protėviams, atmintimi, istorija, patriotizmu ir pan.
Pagarba kapuose mūsų svarbiems žmonėms nebus menkesnė, jei juos puošdami neišlaidausime ir tuo pačiu išliksime draugiškesni aplinkai. Puoškime kapus taip, kad kuo mažiau kenktume gamtai: rinkimės natūralias, sodinamas arba džiovintas gėles, dekoratyvius augalus; nedekoruokime plastikinėmis gėlėmis, krepšeliais, vainikais, nes vėliau šias puošmenas bus sunku išrūšiuoti; naudokime žvakes su daugkartiniais gaubtais ir jame keiskime žvakių papildus arba tiesiog žvakeles, kurios būtų be papildomo stiklo, plastiko ar metalo; rinkimės natūralaus vaško žvakes, kurias galime įsigyti pas bitininkus.