Rugsėjo 13 d. Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai lankėsi Žemaitijoje. Apžiūrėjo įvairaus dydžio pieno ūkius: Šilalės rajone – plečiamą Aistės ir Valento Grybų ūkį (dabar 50 melžiamų karvių) ir Petro Skrodenio modernų robotizuotą ūkį (125 melžiamos karvės), Rietavo savivaldybėje – Stasio Jurkaus ir jo sūnų Ramūno bei Stasio ūkį (90 melžiamų karvių), Plungės rajone – Rūtos ir Vaclovo Galdikų ūkį (40 melžiamų karvių). Kartu su Seimo komiteto nariais ūkiuose lankėsi ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
Vėliau Plungėje buvo aptarta situacija Lietuvos pienininkystės sektoriuje. Seimo nariai įdėmiai išklausė žemdirbių pasisakymų. Išvažiuojamasis posėdis, tikėtina, kad padėjo iš arčiau pamatyti sektoriaus problemas, medžiaga pravers rengiant teisės aktus.
Išvažiuojamajame posėdyje kalbėję ūkininkai stengėsi papildyti vienas kitą, išryškinti skaudulius ir problemas, dėl kurių traukiasi pieno sektorius, nėra užtikrinama kartų kaita. Aktyviai pasisakė Žemės ūkio rūmų nariai, atstovai.
ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas pastebėjo, kad dažnai tenka kalbėti vis apie tas pačias problemas: apie tai, kad mažėja jaunųjų ūkininkų, kad turime silpniausią Europoje kooperaciją, kad labai maža investicijų sklaida. Jaunųjų ūkininkų lyderis išreiškė apgailestavimą ir dėl kitų su finansine parama susijusių dalykų: ūkininkus atbaidantį biurokratinį, perteklinį paramos administracinį mechanizmą, nelygiavertį ūkininkų veiklos vertinimą. Skaudu ir sunkiai suprantama, kad ražienų išlaikymas per žiemą ir gyvulių ekstensyvus ganymas, sprendžiant iš kompensacinės išmokos už gamtą tausojančias veiklas, yra vertinamos vienodai – 100 Eur/ha.
ŽŪR Tarybos narys, LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ ir ŽŪKB „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas daug prisidėjo organizuojant KRK išvažiuojamąjį posėdį. Ne vienas aplankytas ūkis dalyvauja kooperatyve, jų vargai ir džiaugsmai gerai žinomi. Didžiausia problema – kad viskas brangsta, išskyrus pieną. Nors visą laiką gyvulininkystė Lietuvoje įvardijama kaip prioritetas, šiame sektoriuje dirbantys ūkininkai vargsta.
„Rietavo savivaldybėje lankėme ūkį, kuris dirba 170 ha, iš to tik 23 ha nuosavos žemės. Plėstis galimybių nėra, žemė brangi. Reikia išteklių. O Vakarų šalyse ūkiai formavosi šimtmečius“, – kalbėjo J.Kuzminskas pridurdamas, kad tokie ūkiai kaip Rietave išsilaiko tik per sūrų prakaitą.
Negalėjo jis nutylėti ir dar vienos problemos, apie kurią nuolat kalbama, tačiau pažangos nėra. Tai žemas kooperacijos lygis. Pereinamuoju laikotarpiu į investicinę paramą pretenduosiantiems kooperatyvų nariams ši narystė, deja, nedaug padės pasiekti reikalingą atrankinių balų ribą.
ŽŪR narė, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPA) lyderė Regina Bernatonienė susirinkusiųjų teiravosi – kodėl visą laiką kalbama, kad reikia plėsti, stambinti, efektyvinti pieno ūkius?
„Manau, kad visi ūkiai, kurie gali išgyventi, yra geri ūkiai. Pritariu, kad juos reikia renovuoti, bet visiems paramos neužteks. Jiems reikia suteikti galimybę užsidirbti. Už tos pačios kokybės pieną turi būti mokama vienoda kaina, nepriklausomai nuo to, parduodama tona ar trys, – akcentavo ūkininkė. – Kodėl stambūs ūkiai, uždirbdami per ekonominį efektyvumą, dar gauna ir didesnę kainą už pieną? Kodėl kiti nuskriausti? Kur ES tokie skirtumai tarp pristatomo pieno kiekio?“
