KETURI METŲ LAIKAI – RŪMŲ IR ŽEMDIRBIŲ SOCIALINIS DIALOGAS
Laikinojoje sostinėje, K.Donelaičio ir Parodos gatvių sankryžoje, įsikūrę architekto Karolio Reisono suprojektuoti Žemės ūkio rūmai, kuriuos puošia santūrūs dekoratyvinės plastikos (grūdų varpos formos) elementai, atspindintys pastato paskirtį.
Simboliška, kad Žemės ūkio rūmai įsikūrę gatvėje, pavadintoje lietuvių tautos eiliuotų kūrinių pradininko K.Donelaičio vardu. Jo poema “Metai” apie keturis metų laikus – tarsi himnas lietuviškam žodžiui, gimtajai žemei, žmogaus darbo išaukštinimui. K.Donelaitis – įžvalgus, puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, metų laikus. Poemoje daug vietos skiriama gamtai, ypač Saulelei, kuriai tarsi suteikiama gyvybė, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.
Daug metų laiko upe nutekėjo nuo tos dienos, kai “Metuose” prabilo “vėžlybasis” būras Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs” šlovino Dievą, dėkojo už pavasarį – gamtos pabudimo šventę…
Nelengvas buvo pirmasis Lietuvos laisvės pavasaris: kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kraštas buvo vokiečių okupuotas. Tiktai rudenį, lapkričio 11 d., pradėjo veikti Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Tarp septynių ministerijų buvo ir valstybės turtų ministerija (nuo 1924 m.- žemės ūkio ministerija). Lietuvos taryba jos pirmuoju ministru paskyrė agronomą Juozą Tūbelį.
Tiktai nepaprastu darbštumu ir išskirtiniu taupumu dauguma Lietuvos ūkininkų jau 1923 – 1924 metais pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį ūkio našumo lygį. Ir šiandien sunku pasakyti, kam buvo lengviau – ar Donelaičio Vyžlaukio būrų šaltyšiui Pričkui, raginančiam “vėžlybuosius” būrus į darbus ir duodantis pylos “nenaudėliams”, ar tarpukario agronomams.
1919 m.prasidėjusią žemės ūkio reformą sutrukdė 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užėmusi Raudonoji armija, kuri visą politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą apvertė aukštyn kojom: dvarų žemės dalijimas mažažemiams ir bežemiams, kaimų į vienkiemius skirstymas buvo tiesioginis žemės ūkio ministerijos darbas. Žemės ūkio rūmai privalėjo padėti ministerijai telkti ūkininkus ir kitus kaimo žmones į ekonomines ir visuomenines organizacijas žemės ūkio kultūrai ir ekonomikai kelti, padėti ūkininkams modernizuoti ir plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, kad gaminiai rastų nišą pasaulio rinkose.
Sumanymas kurti organizaciją, kuri atstovautų visiems Lietuvos žemdirbiams, gintų jų interesus, kilo dar 1921 m., kai žemės ūkio ir valstybės turtų ministru buvo Jonas Pranas Aleksa.
Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas 1924 m. rudenį per valstiečių liaudininkų frakciją. Pagal šį dokumentą, numatytas dvejopas atstovavimas ūkininkams: tiesioginis ir per ūkininkų organizacijas. Prezidentas A.Stulginskis ir ministras pirmininkas L.Bistras dokumentą pasirašė, ir jis buvo paskelbtas “Lietuvos žiniose”(1926 m. balandžio 21 d., Nr.222).
Žemės ūkio rūmų atidarymo oficiali data – 1926 m. gegužės 27 d. Tačiau į pirmąją valdybą vietoj 5 narių buvo išrinkti tiktai 3: J.Valatka, A.Kubilius ir E.Lapinas.
1926 m birželio 8 d. Seimas išrinko naują Respublikos prezidentą – valstiečių liaudininkų atstovą dr. Kazį Grinių, o birželio 14 d. buvo sudarytas naujas Ministrų kabinetas, į kurį buvo pakviestas agronomas dr. Jurgis Krikščiūnas.
Naujasis Ministrų kabinetas Žemės ūkio rūmus paleido. Tiktai 1926 metų rugsėjį įvyko pirmasis naujai sudarytų Rūmų suvažiavimas. Šį sykį jau buvo išrinkta visa valdyba, kuriai vadovavo buvęs žemės ūkio ministras J.Aleksa, puikus organizatorius, turintis žemės ūkio rūmų veiklos viziją ir sukaupęs didžiulę patirtį. J.Aleksa yra pirmasis žemės ūkio rūmų valdybos, o pagal įstatymą ir Rūmų, pirmininkas.
Po 1926 m. gruodžio17 d. Lietuvoje įvykusio perversmo naujuoju prezidentu tapo A.Smetona, o žemės ūkio ministru – vėl J.Aleksa. Taigi į kaimui svarbų aukštą postą sugrįžo valstybės veikėjas, kuris Žemės ūkio rūmus laikė vienintele savivaldos institucija, galinčia sukurti organizuotą, stiprią krašto “ūkininkų visuomenę” ir ją paversti ekonomine jėga valstybėje. Tuo metu finansų ministru buvo paskirtas J.Tūbelis. Šių dviejų aukštas pareigas užimančių ir didelės erudicijos agronomų tandemo siūlomai agrarinei politikai pritarė ir ją rėmė Respublikos prezidentas A.Smetona. Buvo numatytos didelės žemės ūkio pertvarkos, kuriose svarbus vaidmuo teko Žemės ūkio rūmams.
J.Aleksai vadovaujant žemės ūkio ministerijai, prasidėjo laipsniškas veiklos pasidalijimas tarp ministerijos ir Rūmų – pastariesiems buvo pavesti darbai, susiję su žemės ūkio kultūros kėlimu ir gamybos skatinimu.
1927 m. pradžioje Žemės ūkio rūmams buvo perduota mėnraščio “Ūkininko patarėjas” leidyba, Rūmai iš žemės ūkio ministerijos perėmė ir žemės ūkio mokslo žurnalo “Žemės ūkis” leidimą. Taip pat buvo pradėtos leisti knygelės įvairiais žemės ūkio klausimais. Vėliau tokio pobūdžio knygelių leidyba išsiplėtė ir sudarė numeruotų eilės numeriu vienkartinių leidinių seriją “Ūkininko knygynėlis”.
Ministrų kabineto nutarimu senos sudėties Rūmai 1927 m. lapkričio 10 d. buvo paleisti. Žemės ūkio ministerija Rūmų administracijos bei finansų reikalus tvarkyti pavedė laikinajai komisijai, kurios pirmininkas, kartu ir Rūmų direktorius, buvo agronomas J.Tallat- Kelpša.
Pirmasis reformuotų naujos sudėties Žemės ūkio rūmų suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo mėnesį. Savo kalboje ministras J.Aleksa nurodė pagrindinius žemės ūkio darbus: pertvarkyti ir modernizuoti Lietuvos žemės ūkį, pasitelkiant mokslo pažangą, taip pat šviesti ir lavinti kaimo žmones.
Šiame suvažiavime Žemės ūkio rūmai prisiėmė anksčiau žemės ūkio ministerijos žinioje buvusį sudėtingą žemės ūkio ir pramonės parodų rengimo darbą.
Šis suvažiavimas buvo tarsi antrasis Žemės ūkio rūmų gimimas: išrinkta 7 asmenų taryba (pirmininkas – prof.J.Tonkūnas), numatytos pagrindinės veiklos ir valdymo kryptys.
Žemės ūkio rūmų veiklai išsiplėtus, 1936 m. dalis reikalų, kuriais anksčiau rūpinosi valdyba, buvo perduoti Rūmų direktoriui. Pastarąjį skyrė ne žemės ūkio valdyba, o Respublikos prezidentas, remdamasis žemės ūkio ministro teikimu. Pirmuoju Žemės ūkio rūmų direktoriumi buvo agronomas J.Tallat –Kelpša.
Žemės ūkio funkcijoms vykdyti dirbo nemažas specialistų, tarnautojų bei darbininkų personalas centre ir dar didesnis – rajonuose, pavaldžių apskričių agronomams. Paskutiniaisiais prieš Sovietų aneksiją – 1939 – 1940 metais Žemės ūkio rūmai turėjo 98 darbuotojus centre ir 340 darbuotojų rajonuose. 1938 m. veikė 14 Rūmų išlaikomų Žiemos žemės ūkio mokyklų, jas baigė 3463 mokiniai. Be žemės ūkio ir namų ūkio dalykų, Žiemos žemės ūkio mokyklose mokiniai galėjo mokytis dainavimo, staliaus darbų, sportuoti.
Patį ryškiausią žemės ūkio agronomų ir kitų specialistų darbo barą sudarė suaugusių ūkininkų ir dirbančio kaimo jaunimo švietimas. Bendrieji žemės ūkio kursai – patys masiškiausi kursai ūkininkams. Jie paprastai trukdavo 3-6 dienas ir vykdavo vakarais po 3-4 valandas.
Iš specialiųjų kursų ypač didelio susidomėjimo susilaukė nuo 1928 m. pradėti rengti namų ūkio kursai ūkininkėms. Vėliau į namų ūkio pažangos skatinimą įsijungė ir pačios moterys – 1938 metų pavasarį įvyko pirmasis pasitarimas dėl Lietuvos ūkininkių draugijos steigimo, netrukus buvo įregistruoti įstatai.
Ketvirtą dešimtmetį Žemės ūkio rūmai ėmė propaguoti liaudies meno dirbinius. Visoje šalyje organizuoti audimo, mezgimo, rankdarbių, keramikos, kailininkystės, veltinių vėlimo kursai. Namų pramonės skyriaus veikla nebuvo itin svarbi ekonominiu požiūriu, tačiau sustiprino lietuvių liaudies tradicijas. Jų tęstinumas, ypač XX a. antroje pusėje, kai Lietuva buvo Sovietų okupuota, buvo išties svarbus.
Nuo1930 m. Žemės ūkio rūmai pradėjo steigti žemės ūkio mašinų ir įrankių bendro naudojimo ratelius; nuo1935 m. ėmėsi linų auginimo. Paskutinis didelis darbas nepriklausomoje Lietuvoje atliktas aktyviai dalyvaujant Žemės ūkio rūmams – tai kooperatyvų sąjungos “Linas” įkūrimas 1939 m. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, kooperatyvai savo rankose jau turėjo 8 proc. Lietuvos linų prekybos ir eksporto.
Geri poslinkiai buvo ir gyvulininkystėje. Pagrindinis dėmesys skirtas pienininkystei ir bekoninių kiaulių auginimui.1938 m. gyvulininkystės prekinė produkcija sudarė 57,5 proc. nuo bendros produkcijos ir ženkliai pralenkė 1913 metų lygį. Žemės ūkio rūmai taip pat skyrė nemažai dėmesio kailinių žvėrelių ūkiui.
1929 m., kai Žemės ūkio rūmuose buvo svarstoma, koks turi būti švietimas, apsistota prie jaunųjų ūkininkų organizacijos sukūrimo. Tų pačių metų rugsėjo 5 d. Rūmų švietimo komisija nutarė pradėti Lietuvoje steigti jaunųjų ūkinikų ratelius. Jų tikraisiais nariais galėjo būti asmenys nuo 10 iki 20 metų. Rūmai skirdavo ratelių vadovus, daugiausia iš pradinių mokyklų mokytojų, visi Lietuvoje veikiantys rateliai buvo sutelkti į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą.
1940 m. birželio16 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, o kitą dieną jau atsirado nauja J.Paleckio vadovaujama vyriausybė. Tik dešimčiai dienų praėjus nuo Sovietų tankų pasirodymo Kaune, Švenčionėlių apskrities agronomas P.Vasinauskas skiriamas Žemės ūkio rūmų direktoriumi.
Sovietų okupacijos sąlygomis vykdoma žemės ūkio reforma buvo tik laisvų ūkininkų ūkių kūrimo fikcija. Tą daug kas pajuto, kai okupantų sufabrikuotas Liaudies seimas1940 m.liepos 21 d. panaikino Lietuvos valstybingumą, pasiprašęs į SSRS.
Taigi P.Vasinauskas buvo paskutinis Žemės ūkio rūmų direktorius, kuriam likimas lėmė įvykdyti nepavydėtiną užduotį – likviduoti šią pažangią organizaciją. Jos funkcijas perėmė naujai sudarytas Žemės ūkio liaudies komisariatas.
1941 m.liepos 28 d. okupuotoje Lietuvoje buvo įvesta vokiečių civilinė valdžia. 1942 m.kovo 19 d. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, įvykęs tarpžinybinis pasitarimas vėl bandė atkreipti vokiečių dėmesį į žemės ūkio problemas. Vokiečiai tų pačių metų liepos 24 d. generalinio komisaro nurodymu Rūmus likvidavo.
Tarpukario laikotarpio buvusį žemės ūkio ministrą bei pirmąjį Žemės ūkio rūmų pirmininką Joną Praną Aleksą (1879- 1955) ir atkurtų Žemės ūkio rūmų buvusį pirmąjį pirmininką profesorių Antaną Stancevičių (1920-2007) mena paminklinės lentos prie Rūmų sienos.
KAIMO “PARLAMENTAS” IR NAUJOS ŪKININKAVIMO GALIMYBĖS
1990 m. kovo 11-ąją, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atsirado palanki teisinė galimybė atkurti buvusias ir itin reikalingas mūsų kraštui organizacijas, tarp jų – ir Žemės ūkio rūmus.
Didelį vaidmenį atkuriant Žemės ūkio rūmus suvaidino “Ūkininko patarėjo” laikraštis, kuris spausdino visą informaciją ir naudingus patarimus norintiems ūkininkauti. Laikraštis stengėsi žadinti lietuvių tautos kultūrinį, dorovinį bei religinį atgimimą. Laikraštyje turėjo galimybę laisvai reikšti savo mintis visuomeninių organizacijų vadovai bei nariai, taip pat atsikuriantys ūkininkai. Būtent “Lietuvos ūkininko” redakcijoje gimė idėja, o tik vėliau prasidėjo pirmieji Žemės ūkio rūmų atkūrimo darbai. Tad naujajai kartai nereikėtų pamiršti, kad pirmiausia “keliauja” Žodis, o tiktai po to – darbai.
1991 m. vasarį “Ūkininko patarėjo” redakcijoje įvyko pirmasis dalykinis pokalbis dėl Žemės ūkio rūmų atkūrimo. Jame dalyvavo Valentinas Aleksa, minėto laikraščio redaktorius Vytenis Neverdauskas ir prof.Antanas Stancevičius. Po dviejų mėnesių Rūmų atkūrimo mintį palaikė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Agrarinė komisija bei žemės ūkio ministras R.Survila.
Atkuriamoje konferencijoje, kuriai pirmininkavo V.Neverdauskas, dalyvavo visuomeninių organizacijų, Žemės ūkio ministerijos atstovai, ūkininkai, mokslininkai, miesto savivaldybės bei kitų žinybų atstovai. Pagrindinius pranešimus skaitė V.Neverdauskas, A.Stancevičius, M.Treinys, V.Aleksa, E.Alionis.
Konferencijoje buvo išrinkta pirmoji 27 narių Žemės ūkio rūmų taryba, jos pirmininku išrinktas prof.Antanas Stancevičius, pavaduotojais – V.Aleksa ir A.Mikelėnas. 1991 m. rudenį posėdyje buvo apsvarstyti nuostatų įregistravimo klausimai. Tų pačių metų gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinti nuostatai, vėliau perduotos ir patalpos. Taigi po ilgų lūkesčių Žemės ūkio rūmai užgimė iš naujo – su nauja energija ir su naujomis galimybėmis.
Lietuvos kaimas bene skaudžiausiai pergyveno šią trumpą, bet gausybe pokyčių kupiną šalies istorijos dalį. Pusę amžiaus vyravusi tarybinė tvarka, požiūris į darbą ir nuosavybę, paliko nemažai nuosėdų žmonių mąstyme bei širdyse. Tačiau lietuvio meilė gimtajai žemei vėl ragino jį atkakliai dirbti.
Naują erą žemės ūkyje pradėję nuo Valstiečių ūkio įstatymo 1989 m. ir nedidelių – kelių ar keliasdešimties hektarų – ūkių, šiandien matome didžiulius pokyčius. Pradžioje buvę įvairialypiai ūkiai ėmė specializuotis, jau priskaičiuojame ne vieną šimtą stambių, tūkstančius hektarų valdančių ūkininkų. Prieš kelerius metus atskiroms Europos šalims ir Europos Sąjungai pradėjus teikti finansinę paramą, sparčiai ėmė modernėti technologijos, žemdirbiai seną nenašią techniką ėmė keisti pačia naujausia.
Lietuvai tapus ES nare, vėl reikia taikytis prie naujų reglamentų, formuoti naują žemdirbių kartą, kuri kelia žymiai didesnius reikalavimus ir pagrindinei visuomeninei organizacijai – Žemės ūkio rūmams. Pagrindinė mūsų organizacijos misija – visuose lygiuose atstovauti žemdirbių visuomenei ir siekti kuo palankesnių sąlygų ūkininkavimui, skatinti kiekvieno nario asmeninį aktyvumą ir iniciatyvą.
Žemės ūkio rūmai – skėtinė organizacija, vienija nevyriausybines žemdirbių ir kaimo gyventojų organizacijas, atstovauja kaimo žmonių interesams. Rūmai jau septyni metai priklauso Lietuvos kaimo tinklui, glaudžiai bendradarbiauja ir yra pasirašę per dešimt tarptautinio bendravimo sutarčių su Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Amerikos, Lenkijos žemdirbių visuomeninėmis organizacijomis, mokslo ir mokymo institucijomis, keičiasi delegacijomis su Baltijos šalių kaimo organizacijomis, yra Europos ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų organizacijos (COPA – COGECA) bei Pasaulinės pienininkystės federacijos (IDF) nariai.
Rūmų Taryba ir Prezidiumas aktyviai dirba svarstant nūdienos aktualiausius žemdirbiams ir kaimo gyventojams klausimus. Žemės ūkio rūmai, be abejonės, yra viena svarbiausių organizacijų Lietuvoje – žemės ūkio krašte. Rūmai pamažu tampa kaimo žmonių parlamentu, ne tik vienijančiu ūkininkus, bet ir užtikrinančius paramos galimybes.
Daug laiko ir dėmesio Rūmai skiria žemdirbių savivaldai. Šiandien kiekvienas žemdirbys gali nuoširdžiai prisipažinti, kad be Rūmų pagalbos savo tikslų nepasiektų. Nors dabar esame ES visuomeninių organizacijų nariai, tačiau žemdirbiams problemų nemažėja – reikia ieškoti būdų joms spręsti. Tam reikia ne tik finansų, bet ir nuolatinio dialogo su ES parlamentarais, Komisijos bei Vyriausybės nariais, reikia nuolatinio komunikavimo su dideliu skaičiumi žemės ūkio organizacijų, bendro “vardiklio” radimo, formuojant bendrą poziciją.
Reikia pasidžiaugti, kad nuolat Žemės ūkio rūmų “stuburas” tvirtėja, ypač tada, kai reikia taisyti valdžios klaidas žemdirbiams. Iš kitos pusės, reikia pasidžiaugti, kad ir valdžios institucijos įsiklauso ir stengiasi dirbti, atsižvelgdamos į kaimo žmonių reikalavimus bei aktualius ir ekonomiškai pagrįstus pasiūlymus. Rūmai stengiasi dirbti pastovumo ir saugumo linkme, jų vizija – ekonomiškai stiprus ir jaunimui patrauklus ūkis ir kaimas. Sunkiausia šiuo metu suvaldyti inertiškumą ūkiuose – tai pasieksime tik glaudžai bendraudami su visomis žemdirbių organizacijomis po Rūmų skėčiu.
Rūmai buvo vieni pirmųjų, kurie įžvelgė kaimo plėtros svarbą. Šalyje veikiančios aktyvios kaimo bendruomenės, rajonų vietos veiklos grupės savo nuoširdžiu darbu nuveikė daug prasmingų darbų įvairiais kaimo plėtros klausimais.
Šiandien žemdirbiai jau suvokia, kad žemės ūkio produkcijos gamintojų problemų sprendimo sėkmės raktas – kooperacija. Pastaroji dažnam ūkininkui tampa vienintele galimybe išsikovoti savo produkcijai vietą rinkoje ir, žinoma, joje išsilaikyti. Rūmai supranta, kad kooperacija – ilgalaikis socialinis procesas, dėl to norėdami paskatinti ūkininkus ir kitus žemės ūkio produkcijos gamintojus burtis į kooperatines bendroves, rengia seminarus, mokymus, individualias konsultacijas su tikslinėmis grupėmis drauge su savivaldybių žemės ūkio skyrių specialistais, seniūnais.
Kas Lietuvoje negirdėjo apie ūkininkų turgelius – ką jūs, ne tik girdėjo, pirko, bet ir gardžiavosi – skonis kaip pas močiutę kaime… Turgeliams pradžią davė Žemės ūkio rūmų projektas, vėliau išaugęs į žemės ūkio kooperatyvą “Lietuviško ūkio kokybė”, kuris vienija auginančius, perdirbančius ir parduodančius maisto produktus ūkininkus. Taip pat Rūmuose yra sukaupta ilgametė patirtis ekologinio žemės ūkio ir aplinkosaugos klausimais, Rūmai pasirengę ja pasidalinti su kiekvienu šalies ūkininku.
Kaip žinia, žmogus ne vien duona sotus – jam reikia renginių, susitikimų, gražaus pabendravimo neoficialioje aplinkoje. Žemės ūkio rūmai turi ilgametę patirtį ir gilias tradicijas dovanojant kaimo žmogui malonias poilsio, susitikimų akimirkas rengiamų mugių, sąskrydžių, derliaus dienų švenčių metu.
Keturi metų laikai suka žemdirbio gyvenimo ratą, žalius pavasarius keičia gėlėtos vasaros, apsunkęs nuo gausybės rudens gėrybių keliauja ruduo, pagaliau baltų snaigių pūgos skara pasipuošusi atūžia žiema. Pastaroji viešnelė leidžia ir žemdirbiui nuo darbų atsipūsti.
Gegužės 27-ąją Žemės ūkio rūmuose minėsime dvigubą jubiliejų – įkūrimo 90-metį ir atkūrimo 25-metį. Šia proga visus Žemės ūkio rūmų narius kviečiu Parodų kalne pasodinti Rūmų narių Vienybės ąžuolą ir iškilmingai paminėti dvigubą jubiliejų Žemės ūkio rūmuose.
Tad sveiks svieteli margs, šios gražios šventės sulaukęs ir Dieve duok Jums visiems sveikatos, džiaugsmo namuos ir saulelės languos bei šilumos delnuos.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas ANDRIEJUS STANČIKAS