Žemės ūkio veikla yra viena iš pagrindinių kaimo vietovėse ir ji išlieka svarbi diegiant tvarias žemės ūkio gamybos technologijas, įgyvendinat socialiai atsakingus bioekonomikos principus vietiniam užimtumui palaikyti. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių ir ES institucijų bei Europos visuomenės lūkesčius ir ilgalaikius strateginius tikslus, stiprinant žemės ūkio atsparumą kintančiam klimatui, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą, plėtojant gyvybiškai svarbią žemės ūkiui bioįvairovę ir kuriant socialiai atsakingą bei palankią gyvenimui gamtinę aplinką, yra keliamas uždavinys sutelkti visas pastangas tvarių trumpųjų tiekimo grandinių kūrimui bei gausinant ir efektyviai panaudojant vietinius išteklius, kurti aukštą pridėtinę vertę.
Žemės ūkio ministerija, formuodama kaimo raidos ir žemės ūkio politiką, laiko labai svarbiu uždaviniu visomis išgalėmis ir priemonėmis užtikrinti Lietuvos kaimų gyvybingumą ir patrauklumą gyventi bei vykdyti ūkinę-ekonominę veiklą. Patrauklumą gyventi kaime formuoja sveikos gamtinės aplinkos, socialinės-ekonominės ir kultūrinės aplinkos sąlygos, kurias nulemia tvarios ūkinės veiklos pobūdis, socialinis teisingumas, būtinų paslaugų prieinamumas ir prisidedančių prie bendruomenės bendros gerovės gyventojų skaičius, todėl smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai ir šeimos verslai kaime yra pagrindinė tvariosios gyvenamosios aplinkos ir ekonominės veiklos pagrindas, o jiems plėtotis reikalingos į ilgalaikę perspektyvą orientuotos tikslinės priemonės, kurias siūlome per ateities ekonomikos DNR priemones.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos formuoti ateities ekonomikos DNR priemones, kurios ilgalaikėje perspektyvoje duotų ekonominę-finansinę ir socialinę-aplinkosauginę naudą ne tik ūkio subjektams, bet ir bendruomenei. Rengiant DNR ekonomikos skatinimo priemones, siekiama užtikrinti efektyviausią valstybės skolintų lėšų panaudojimą skatinant šalies ekonomikos atsigavimą ir plėtojant ilgalaikio strateginio pobūdžio projektus bei sektorius. Tik ekonomiškai pagrįstos priemonės yra tvirtinamos Investiciniame komitete, o vienas svarbiausių rodiklių yra tinkamiausias didžiausios ekonominės naudos ir išlaidų santykis bei naudos gavėjų aiški apibrėžtis, sudaranti prielaidas paramos pagrįstumui. Siekiant nustatyti galimas investicijų kryptis, atlikta konkrečių parinkčių, tiesiogiai prisidedančių prie Lietuvos kaimo ir žemės ūkio gyvybingumo skatinimo ilgalaikėje perspektyvoje, analizė. Pastebimos tendencijos, jog ūkiai laipsniškai praranda konkurencingumą net savo produkcijos „iškovotose“ rinkose. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl kaimo gyventojai, užsiimantys žemės ūkiu, negauna pakankamai pajamų, yra – „dabartinė žemės ūkio struktūra, kurioje vyrauja žemos pridėtinės vertės produkcijos gamyba, pasižyminti mažu ekonominiu efektyvumu ir daranti neigiamą poveikį dirvožemiui ir gamtai“. (Informacijos šaltinis: ataskaita „Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2019“).
Javų ir rapsų ūkių ekonominė analizė ir įžvalgos. Lietuvoje nuo narystės ES pradžios žemės ūkyje buvo siekiama didinti darbo našumą, remiant investicijas į techniką bei įrengimų bei gamybos apimčių didinimą. Statistikos departamento duomenimis per 2015–2019 m. užimtųjų žemės ūkyje skaičius sumažėjo nuo 121,1 tūkst. asmenų iki 88,7 tūkst. asmenų, t. y. daugiau kaip ketvirtadaliu. (Informacijos šaltinis: Lietuvos agrarinis sektorius ES kontekste, 2020.) Remiantis naujausiais viešai prieinamais ES šalių Ūkio apskaitos duomenų tinklo 2017 m. duomenimis, Lietuva yra viena iš lyderių pagal prekiniuose ūkiuose ilgalaikio turto nusidėvėjimui tenkančią dalį, kuri 2017 m. sudarė 36,0 proc. bendrosios pridėtinės vertės, o 2018 m. šis rodiklis Lietuvos ūkiuose padidėjo net iki 44,2 proc. Lietuvos ūkių grupei nuo 100 iki 500 tūkst. Eur ir daugiau standartinės produkcijos tenkanti ilgalaikio turto vertė yra gerokai didesnė nei atitinkamo dydžio ES šalių ūkių vidurkis.
Reikia pabrėžti, kad apskaičiuojant bendrosios pridėtinės vertės rodiklį, žemės ūkyje yra įtraukiamos ir išmokos. Lyginant bendrosios pridėtinės vertės dedamąsias pieno ir javų, dviejų svarbiausių eksporto produktų, sektoriuose, javų ūkiuose šios išmokos, tenkančios sąlyginiam darbuotojui, 2014–2018 m. vidutiniškai per metus siekė 8 720 Eur, o pienininkystės ūkiuose – tik 4875 Eur, t. y. 1,8 karto mažiau. Jeigu atmestume išmokas, darbuotojui tenkančią didesnę pridėtinę vertę kuria ne javų ir rapsų, o kiaulių ir paukščių bei daržininkystės ūkiai. Javų ir rapsų auginimas yra lengvai mechanizuojamas, žemės ūkio technikai įsigyti buvo teikiama gausi parama, o javų ūkių gaunamos išmokos sudarė galimybę ją kofinansuotis. Javų ir rapsų ūkiuose nusidėvėjimas bendrojoje pridėtinėje vertėje vidutiniškai per 2014–2018 m. vienam sąlyginiam darbuotojui sudarė net 8 066 Eur, o pieno – 4 309 Eur, arba 1,9 karto mažiau negu javų ūkiuose. Taigi, paramos modelis turi svarbią įtaką bendrajai pridėtinei vertei ūkiuose, priklausomai nuo jų ūkininkavimo krypties, bet parama nėra tikroji grąža šalies ekonomikai plačiąja prasme. (Informacijos šaltinis: Lietuvos agrarinis sektorius ES kontekste, 2020).
Didesnė pridėtinė vertė vartotojų požiūriu. Skirtingos produkcijos gamybos apimčių subalansavimas yra labai svarbus Lietuvos visuomenei maisto suvereniteto išlaikymo ir tvaraus gamtinių išteklių naudojimo požiūriu. Reikia pripažinti, kad su eksportu susijusi Lietuvos žemės ūkio politika ilgą laiką nepakankamai atsižvelgė į Lietuvos vartotojų interesus ir jų galimybę prisidėti didinant žemės ūkyje kuriamą pridėtinę vertę. Tradicinėje maisto tiekimo grandinėje žemės ūkiui tenka žaliavų kūrėjo vaidmuo, tačiau vartotojo vaidmuo kuriant pridėtinę vertę yra ne mažiau svarbus. Akivaizdu, kad perteklinėmis žemės ūkio gamybos sąlygomis į produkcijos kiekybę ir mažiausios kainos strategiją orientuota gamyba susiduria su tam tikrais sunkumais ir ateityje rizika tik didės. (Informacijos šaltinis: Lietuvos agrarinis sektorius ES kontekste, 2020). Vartotojams tapo svarbu, kad maisto gamybos procese greta ekonominės vertės būtų kuriama socialinė ir aplinkosaugos vertė. Iki šiol aktyviai diegiamus ir akimirksniu buhalterinėje apskaitoje atsispindinčius investicinius sprendimus turi papildyti daug laiko ir jėgų reikalaujantys ūkininkų ir vartotojų elgseną keičiantys sprendimai. Tam tikslui būtina pasitelkti naujų formų konsultavimą, produkto inovacijas, naujus organizacinius verslo modelius, rinkodarą ir vartotojų švietimą.
Žvelgiant į artimiausią ir ilgalaikę perspektyvą, pradedant Nacionalinės bendrosios žemės ūkio politikos strategijos naujuoju finansiniu laikotarpiu 2021–2027 m., Lietuvos žemės ūkis orientuojamas į tvarių gamybos metodų diegimą, aukštos pridėtinės vertės ir maistingų produktų gamybą, auginamų ir gaminamų produktų įvairovės didinimą, gamtinių ir gamybinių išteklių tausojimą, žiedinės ir bioekonomikos principų įgyvendinimą bei trumpų tiekimo grandinių stiprinimą, sukuriant gerovę ir darbo vietas visiems Lietuvos piliečiams, tuo pačiu gausinant gamtinius išteklius ir gerinant gyvenamąją aplinką kaimo bendruomenėms.
Įgyvendinant minėtus tikslus, visi Lietuvos žemės ūkio sektoriai turi savyje skirtingą potencialą, bet visi yra svarbūs.
Žemės ūkio ministerijos informacija