ŽUR Naujienos

A. Svitojus: „Ateina nauji dalykai“

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus kartu su LSMU VA Gyvulininkystės instituto dr. Rūta Šveistiene bei prof. Violeta Juškiene dalyvavo didžiausiame Europoje gyvulininkystės mokslo ir praktikos forume. Rugsėjo 4-9 d. Portugalijos Porto mieste buvo susirinkę apie pusantro tūkstančio mokslo, žemės ūkio gamybos, pramonės atstovų iš 60 šalių. Čia vyko tradicinis metinis Europos gyvūnų mokslo federacijos (Europe association of Animal production – EAAP) susitikimas, šiemet skirtas laukinės gamtos ir gyvulių sambūvio temai.

Po dvejų metų pertraukos

Tai buvo jau 73-asis metinis federacijos susitikimas – privilegijuotas diskusijų forumas. Jame ne tik pristatomi naujausi tyrimai. Tai erdvė, kurioje mokslininkų ir praktikų bendruomenės susitinka aptarti, kaip spręsti ateinančius iššūkius.

Dėl pandemijos dvejus metus forumas rengtas nuotoliniu būdu, o šiais metais, kai galima buvo pagaliau susitikti gyvai, renginys sulaukė ypač didelio dėmesio. Kaip pabrėžė organizatoriai, gyvūnų mokslui keliami klimato kaitos iššūkiai dabar tampa aktualesni nei bet kada anksčiau, ir mokslo bendruomenė privalo būti iššūkių priekyje.

ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus tokiame renginyje dalyvavo jau bene trisdešimtą kartą. Buvo renkamas į EAAP Tarybą, yra vadovavęs ne vienam komitetui. Dalyvavimas tarptautiniame kongrese padeda nuolat jausti, kur link juda mokslas.

„Pasaulyje maitinimo grandinėje vyksta dideli pokyčiai. Vystosi technologijos, ypač gyvulininkystės. Ateina naujos inovacijos, precizinės technologijos. Akcentuota, kad diegiamos technologijos turi būti pagrįstos mokslu. Pastebėjau, kad mūsų ūkininkams to trūksta: firmos siūlo, o pagrindimo, kaip tos technologijos veikia, nėra. Iššūkis, kad investuojama ne į tas technologijas, kurios ateityje bus naudojamos. Gali neatitikti gyvūnų saugos, bioįvairovės standartų, ekoschemų. Gyvulininkystės didžiausi iššūkiai – gamtos tarša, klimato kaita“, – įžvalgomis dalijosi ŽŪR pirmininkas apgailestaudamas, kad mokslo ryšiui su gamyba, mokslininkų dalyvavimui tarptautiniuose kongresuose Lietuvoje skiriama nepakankamai dėmesio.

EAAP metiniame susitikime dalyvavo 15 atstovų iš Latvijos, ir bene po 200 žmonių iš tokių šalių, kaip Italija, Portugalija, Ispanija, Vokietija… Toks aktyvumas nekelia nuostabos, nes kongreso sesijose aptariamų sričių ratas itin platus, skirtas įvairių krypčių specialistams. Programa apėmė mitybą ir genetiką, gyvūnų sveikatą ir gerovę, gyvulininkystės sistemas, tiksliąją gyvulininkystę, vabzdžių auginimą ir naudojimą, galvijų, arklių, kiaulių, avių ir ožkų auginimą. Pats ŽŪR vadovas kongrese stengėsi aprėpti įvairias temas, domėjosi maisto ir pašaro naujovėmis, genetika, galvijininkyste.

Kodėl pasirinkti tokie prioritetai?

Kodėl kongreso pagrindinė tema – laukinė gamta ir gyvulininkystė?

Pasak dr. A.Svitojaus, per pastaruosius kelerius metus pasaulis gerokai pasikeitė. Jis ir toliau keičiasi. Pasaulį sukrėtė krizė dėl COVID-19, o dabar – dėl karo Ukrainoje. Matome, kaip kinta energijos, kuro, maisto kainos. Be viso to, keičiasi rinkos, vartotojai diktuoja kitas produktų gamybos sąlygas.

„Matydama klimato pokyčius, socialines perspektyvas visuomenė kelia savo reikalavimus, – tarptautinio mokslo forumo prioritetinę temą komentuoja ŽŪR pirmininkas. – Vieną pasaulio pusę visuomenė nori palikti žmonijai, kitą pusę grąžinti gamtai.“

Produktų gamintojai, ūkininkai privalo spėti reaguoti į kintančią rinką. Vėluojant priimti reikalingus sprendimus, sudėtingiau planuoti perspektyvą.

Vartojimo rinkos pokytis, noras išsaugoti balansą tarp laukinės gamtos ir gyvulininkystės lėmė tai, kad atsirado natūralių gyvūninių produktų pakaitalai. Mokslininkai kalba ir apie pavojus, kurie gresia laukinei gamtai imant viršų. Kai laukinių gyvūnų daugėja ir nėra konkurencijos, kyla užkrečiamųjų ligų plitimo rizika. Didėja ir bendrų gyvūnams bei žmonėms ligų zoonozių, naujų užkratų atsiradimo pavojus.

Į rinką skverbiasi dirbtinis maistas

Lietuvos mokslininkus kiek nustebino dėmesys naujam maistui, jau tapusiam svarbia maisto sektoriaus dalimi. Viena šių krypčių, įgyjančių gamybos svarbą, yra dirbtinis maistas.

Į rinką skverbiasi ir su natūraliais produktais pradeda konkuruoti mėsos, pieno, kiaušinių pakaitalai. Kitose šalyse atliekami įvairūs palyginamieji maistinės vertės tyrimai. Vartotojui būtina žinoti, kuo ryžių, sojų ar migdolų gėrimas skiriasi nuo natūralaus pieno. Dar daugiau klausimų kyla dėl laboratorijose kuriamų mėsos pakaitalų. Tyrimai rodo, kad dirbtinėje mėsoje nėra geležies, tiek vitaminų, aminorūgščių – taigi tai nėra visavertis maistas. Organizmą nepakanka aprūpinti riebalais ir baltymais, gerai smegenų veiklai yra būtinos aminorūgštys…

Dr. A.Svitojaus pastebėjimu, tokie palyginamieji tyrimai Lietuvoje kol kas nėra atliekami, vartotojai negauna jiems būtinos nešališkos ekspertinės informacijos apie tai, kuo skiriasi dirbtinio maisto kokybė nuo natūralaus. Ne ūkininkų užduotis apie tai šviesti vartotoją. „Žemės ūkio ministerija turėtų daryti susitikimus su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, į tai atkreipti dėmesį ir paskatinti mokslą teikti kompetentingas išvadas“, – svarsto ŽŪR pirmininkas.

Vabzdininkystė auga kaip ant mielių

Vabzdininkystė dabar auga kaip ant mielių. Kongrese vien tik vabzdžiams buvo skirtos šešios sesijos!

Vabzdžiai auginami žmonių maistui, tačiau daugiausia pašarui. Tai labai perspektyvus baltyminis ir riebalinis pašarų priedas. Vabzdžių augintojai jau nespėja užtikrinti pašarų gamintojų poreikio.

„Didelių žuvininkystės, paukštininkystės ūkių atstovai sakė, kad jiems reikalingi labai dideli kiekiai“, – įspūdžiais dalijasi dr. A.Svitojus, norėdamas taip pat padrąsinti lietuvius imtis papildomos veiklos.

Mokslininkai tiria naujas vabzdžių rūšis. Pas mus labiau žinomi svirpliai, bet dar didesni lūkesčiai siejami su juodąja plokščiamuse. Jų lervos – ir baltyminis-riebalinis pašaras, ir geriausias organinių atliekų „fabrikas“, vertingų trąšų gamintojos. Viename Portugalijos alyvmedžių ūkyje juodosios plokščiamusės lervos perdirba kalnus išspaudų, kurios lieka išspaudus alyvuogių aliejų.

„Lervos džiovinamos, gaminami jų miltai. Yra kompiuteriniai lervų skaičiuotuvai, rinktuvai. Atliekami genetiniai tyrimai, lervoms net „dantys įdedami“, kad jos geriau graužtų žolę… Ateina nauji dalykai“, – apie naujoves pasakoja ŽŪR pirmininkas.

Tvariausias – šeimos ūkis

Dalyvavimas tarptautiniame forume – tai ne vien sesijos, bet ir bendravimas su įvairių šalių atstovais, pokalbiai rūpimomis temomis.

ŽŪR pirmininkas įsitikino, kad diskusijose su įvairių šalių atstovais apie ūkių vystymosi kryptis prioritetas teikiamas šeimos ūkio vystymui. Krizinėse situacijose didieji ūkiai susiduria su daugiau sunkumų. Prašoma parama siekia milijonus, o perspektyvos – neaiškios.

Šeimos ūkis pirmiausia remiasi savo darbo jėgomis. Samdomas darbas reikalauja ūkio finansinių išteklių ir nėra toks atsakingas bei efektyvus kaip šeimos narių darbas. Ateityje rasti samdomų žmonių bus vis sunkiau, o mokėti jiems teks vis daugiau. Šalys, kurios sugebėjo išlaikyti ir modernizuoti šeimos ūkius, dabar daug efektyviau sprendžia maisto aprūpinimo, kokybės, socialinius ir regioninius klausimus.

Pavyzdžiui, Airijoje ūkių skaičius per 16 metų (2006-2022) sumažėjo tik tūkstančiu. Pieno ūkis vidutiniškai laiko 40-60 melžiamų karvių ir puikiai tvarkosi. Panašiai yra Belgijoje, Liuksemburge. Slovėnijoje situacija panaši – didžiausiame šalies pieno ūkyje laikoma 150 melžiamų karvių.

„Per vasarą aplankiau gal 12 valstybių, visur pagrindas – šeimos ūkis. Jie skaičiuoja ūkiui reikalingas darbo valandas. Iš to aišku, kiek gali samdyti save, kiek – kitą žmogų. 60-100 karvių ūkyje dirba 1,5-2 žmonės. Tarkim, puse etato ūkininku dirbu aš pats, dar kažkur dirbu konsultantu, dirbdamas puse etato padeda tėvas…“ – apie Vakaruose įprastą šeimos ūkio modelį pasakoja dr. A.Svitojus. Pasak jo, žmonės stebisi išgirdę, kad pas mus samdomu darbu naudojasi ūkis, laikantis 60 karvių.

Šeimos ūkis gali išsiversti savo jėgomis, sezono metu minimaliai pasitelkdamas samdomus darbuotojus. Tačiau labai svarbus, esminis klausimas yra pagalba modernizuojant ūkius, inovatyvių precizinių technologijų diegimas. Gyvulininkystės ūkiuose darbas sudėtingesnis, investicijų atsipirkimas daug ilgesnis palyginti su augalininkystės ūkiais. Dėl to ir parama turi būti efektyvesnė.

ŽŪR pirmininkas tvirtina – klaida manyti, kad šeimos ūkininkas yra vargo bitė. Viską gali pakeisti inovatyvios technologijos, kurias turėtume rinktis įsiklausydami į mokslininkų patarimus, kaip tik taip yra Vakaruose.

„Prieš mėnesį buvau Belgijoje, Airijoje. Ūkininkas nėra vargo bitė. Jis investuoja į technologijas. Pieną melžia robotai. Žmona puse etato dirba melžėja, po dvi valandas ryte, vakare melžia. Šėrimas – automatizuotas. Robotas sumaišo pašarus, dozuoja priedus. Mėšlo šalinimas taip pat robotizuotas. Karvės guli sausai ant kilimėlių, po kuriais susigeria visa drėgmė. Ganyklose – virtualūs aptvarai, užtenka kompiuteryje nubraižyti jų ribas ir suaktyvinti. Yra precizinės technologijos, kurios leidžia žmogui ilsėtis, nepervargti. Galiu pasakot apie tokius pavyzdžius be galo… Tiesiog mes nedavėme galimybės žmonėms lengvinti darbą“, – pasakoja dr. A.Svitojus. Apmaudu, kad į žemės ūkį investuojami milijardai, tačiau kai nėra deramo patarimo – investuojame ne ten, kur reikia. Taip neleidžiama vystytis šeimos ūkiui.

Horizonte – Lionas

Ateinančiais metais EAAP susitikimas vyks Prancūzijoje, Lione. Kartu jungsis Pasaulio gyvulininkystės mokslo sąjunga (World association of Animal production – WAAP) ir Tarptautinė bulių vertinimo tarnyba (International Bull Evaluation Service – INTERBULL). Dėmesio centre išliks klimato kaita, bioįvairovė ir gyvulininkystė.

X